Kaitinuosi  saulės atokaitoje ant apsamanojusių akmenų krūvos. Ne šiaip sau, bet vis tikėdamasis, kad atgausiu savo pirmykštį veidą ir ūgį. A, tiesa neprisistačiau.  Tai aš  -  driežiukas. Kaip supratote, ne visada buvau juo.
    Seniai, dar prieš ledynmetį, gyveno burtininkas. Jis labai mėgo įvairius bandymus su savo antpilais antpilėliais. O aš buvau didžiulis dinozauras. Turėjau sesę dinozaurę. Mes dažnai slapta stebėdavome burtininko eksperimentus.
    Kartą prislinkome prie jo paliktos puodynėlės. Pakvėpinome. Jokio kvapo. Ragauti nedrįsome. Staiga puodynėlė pokštelėjo ir skilo į smulkias šukes. Man šukė pataikė į nugarą. Perslydo nuo galvos iki uodegos galo. Sesutę aptaškė iš puodynėlės  pasipylęs skystis. Ėmiau keistai jaustis. Svaigo galva. Viskas aplinkui ėmė  didėti , augti. Tik sesė sumažėjo, susitraukė. Ji vis šokinėjo ir šaukė:
- Varvu, varvu. Aš kaip koks varvulis!
     Mano galvoje mintys sukosi, kaip bičių spiečius. Toje maišalynėje visai nebegalvojau apie save. Atsitokėjau, kai sesė paklausė:
- Kas nutiko? Kaip jautiesi?
      Tada supratau, kad ir aš gerokai sumažėjau. Liūdnai nuleidau galvą ir apkabinau sesutę. Turėjau būti stiprus. Aš tik sumažėjau. Reikėjo duoti mintims susigulėti ir tik tada imti galvoti ką daryti.
      Leidosi saulė. Mes nutarėme, kad rytas už vakarą gudresnis. Visą naktį prasnaudėme krūpčiodami.
Pasirodžius pirmiesiems saulės spinduliams sesė atmerkė akis ir šūktelėjo:
- O koks dryžis tau ant nugaros!  
Supratau, tai šukės paliktos žymės. Dėka šio dryžio, mane praminė džriežiuku.