Ji visą laiką būna viena,
Iš lūpų jos nesklinda daina.
Ji pavargus it senas kareivis
Nuo patirčių pasaulio kreivo.

Ji žiūri pro purviną langą
Į tolimus dangaus krantus.
Kai žvilgsnis pakyla į padangę
Ji tyliai taria: „Ir vėl krentu.“

Bėga pro šalį vaizdas spalvotas
Iš viso margo pasaulio plataus.
Ilgais vakarais jai maišosi protas.
Ji atsidūsta: „Tavęs nematau.“

Aukštyn nekyla sparnuotos maldos,
Ašaros plauna jos žydras akis.
Pasaulio gėrybės jai nebesaldžios.
Viską sugriovė tik ji pati.