Aš mačiau tave dvyliką kartų
(Šitiek metuose mėnesių būna)
Ir kas kartą priėjęs prie vartų
Išsitraukdavau luptą svogūną.

Kad akis pasitrint (ašarotų...) –
Šitaip meilei net žodžių nereikia,
O po to mudu ėjom iš proto...
Tiksliau – tu. Bet svogūnai man baigės.

Be to baigėsi metai, nes gruodį
Iš Madrido manoji parvyko.
Ir labai jai keistai pasirodė,
Kad svogūnai iš rūsio pranyko.

Buvo triukšmas (kaip klykė ji baisiai!),
Patikėk – man net ausys sutino.
Tad nepyk – aš daugiau neateisiu –
Nėr svogūnų, beliko citrinos...