Koks klastingas ir suktas prekeivis ruduo -
Gundo žioplį iš vasaros imamom kraitėm.
Truks puota neilgai, pamatysim, kam rūbą reikėjo nuomot
Ir kas šokyje vėjų į ritmą visai nepataikė.

Auksu žilpinęs žvilgsnį nukris prašmatnus blizgesys,
Apgaulingas , pigus - it ant nupiešto veido sluoksniuojamas grimas.
Sužinosi be veidrodžio, kas tu esi,
Iš kokių gelmenų tavo gyvastis imas?

Pravertoj atminty kiek gali suskaičiuoti rievių?
Ar turi tiek vilties, kad koks nuostabos pumpuras sprogtų?
Kiek džiaugsmų pagavai išderėjusiu savo glėbiu?
O gal būt pajutai pagirių skonį koktų?

Šaltis žnaibo. Tūlosies šiltais skarmalais,
Ant savęs trauksi svetimą kailį ar odą,
Nes ruduo savo auksą pavėjui paleis,
Kaip kiekvienas, kuris naktyje šunį lodo.

Eik, klajūne, savais kasmetiniais keliais,
Nesugundysi tuo, iš kitų ką atėmęs.
----
Tai kodėl pradžiugau, kai pilkais paryčiais
Pamačiau skaisčiai degančią putino dėmę?