Tyliai dienos slenka,
nors jos lėkt žadėjo
per minučių tankį
su žirgais ir vėju.

Tykiai eina laikas,
sielos neužgauna,
nors kadais paklaikęs
ritosi nuo kalno.

Šaukė mano dienos,
meldės žvainios naktys.
Bet ir tai praeina, —
Man kažkas pasakė.

Aš palioviau bėgęs,
balsas tyruos tilo —
ant pasaulio bėgių
aš guliu negyvas.