Kabo ore kaip mano gyvenimas,
Kaip sutepta melancholija,
Kaip slogus slogus debesis.
Tamsios patirtys mane gena
Per baugius neištirtus tolius,
Kuriuose nežinau, kas esi.

Aš nežinau, kodėl taip būna,
Kodėl viskas krenta ir subyra.
Šalti pirštai liečia kūną,
Riksmu skrosdami virpančią tylą.

„Mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė,
Mūsų kaltės ir baimės nebepaleis“.
Pabaidyta undinė neria į gylį,
Skleidžiasi gėlės baltais kapų žiedais.