Vėl bemiegė naktis —
Daug žvaigždžių, žemė šals
Ir mana praeitis
Garsiai maldą ištars.

Atkartos šulinys,
Svirtis vėjyj girgždės:
„Ar meni?.. Ar meni?..“
Klaus danguj ji žvaigždės.

Sumirgės tarp kitų
Planeta nebyli.
Tai juk tu... Tikrai tu...
Bet aukštai... Taip toli,

Kad pasiekt negaliu,
Prisiliest nepavyks...
„Ar girdi — aš myliu!“
Bet naktis ta pranyks

Ir raudoniu dažys
Rytas upės sroves,
Tarpu medžių lūšis —
Saulė — dieną atves.

Tik nuo saulės sudrėks
Man pilki paakiai.
Meilė — šauks! Meilė — rėks!
Laikas nieko nekeis...