Išdilo, išryško kaštonų tiršta lapija
Ir bevertėmis skiautėmis čeža po skubančių kojom.
Apsimest vis sunkiau, kad ruduo prarisnos pro mane —
Nors po dulkę, po plauką kiekvieną diena nutarkuoja.

Krintant lapams jaučiuosi bejėgė, nuoga —
Kur galiu pasislėpti nuo permainų vėjo?
Liūdesys, ilgesys tai senatvinė dvasios liga,
Kada ankštis jausmų vis tuštėja, tuštėja, tuštėja.

Išderėjau, vienok. Maldos siekia jau vaisių vaisius,
Rimsta aistros — nutilo hormoninės audros.
Gal kažkas iš dangaus bandė man pakvietimą atsiųst?
Vieną skiautę varinę ištiesusi ranką aš gaudau.

Ak, deja. Vėjo gūsyje keitės kritimo kryptis,
Ir likau lyg prašydama išmaldos ištiesta sauja.
Pro išdilusią medžio lapiją staiga spindulys
Vėl įliejo jėgų į bevėstantį kraują.

Kiek vėliau iš svajonių pažadino šaltas lietus,
Dar jaučiu, dar gyva, kaip tie, skubantys, eisiu
Per pabirusius skiautėmis vario lapus
Iš rudens, kurs manęs nebenori paleisti.