Lengvai palietus debesis pamosiu žemei —
šiandien ir vėl jai visiškai savęs nepalieku
vingiuos ir skleisis prieš akis keisti jos raštai,
o vėjas plunksnose šnabždės — jau metas grįžti į namus.
Virš ūkanotų ir apsnūdusių krantų prie upių
su saulės šypsena įraudusia tolyn skrendu,
kur gęsta žaros jau ir tyliai klaupias nakčiai —
jai atsisveikindama vos paliesiu skaidrų vandenį sparnu.
Išmindžiotais dangaus takais skaitysiu raštą,
suspindusį žvaigždynais švyturio dausų
iš tolo švies kely ir naktys baltos
šikšnosparniais palydinčios keleivį tolimų kraštų.
Su auštančiais garsais blaškysis jaunos audros
virš kopų smėlį nešdamos link nekantrių bangų
salynais ir žuvėdromis mojuos ramusis vandenynas,
paskendusiais laivais papuošęs savo paslaptį gelmių.
Ir nesvarbu, kad veidą plaks supykę lietūs
lyg skiedrą mėtys, raižys kirčiais suliepsnojusių žaibų
tolyn, tolyn, keteromis padangių lyg kokiom sūpynėm
tvirtai laikydamasi vėjo aš vis tiek sklendžiu.
Ir kai nušvis dangus nurimęs, išsiblaivęs —
sparnų galiukais jausiu gaivą nuo gimtų krantų.
Dainuoti savo žemei. Jausti skrydį gaivų
darkart pajust širdies plakimą jos — štai ko ir vėl grįžtu.