Po nakties dangumi
Gera būtų šuoliuoti per pilnaties dangų
Arba plaukti iš lėto debesų laiveliu.
Tegul žmonės žiūrėtų, tegul eglės stebėtųs,
Kas tenai drįsta irtis aukštybėj virš jų.
Būtų gera pažvelgti į miegančią žemę
Po aksomo skraiste rugpjūčio nakties,
Jai pasiųsti ryškiausią laimės žvaigždelę,
Mėnesienos sidabrą žaliom pievom išliet.
Te ramybė pažvelgtų pro pravirus langus
Į pritemusius miesto ir kaimo namus,
Tesapnuotų vaikai, kad gėlių žiedais skrenda
Ir kad turi lengviausius drugelių sparnus.
Ak, naktie, tu naktie! Kiek svajonių vilioji,
Kiek paleidi į laisvę minčių.
Tylos stygomis virkdai ir be smuiko man groji,
Atidarius skrynias paslapčių.