toks ruduo
pabaigon rugiapjūtė
asfaltuotas dangus
asfaltuotas
skylės duobės
duobės skylės
jau ir kiaura
kapt

beldžias ruduo
obuoliais
lenkias šakos kriaušių
vynuogių syvai tirpsta burnoj
tirpsta

ne
širdyje ne ruduo
na tai kas
kad čeži po padu
šlapias lape
juk aplinkui gražu
gražu
vėjas šiaušia pakaušį
su skruzdėle
velia saulės gėles
laukais
ir sijonu
nuostabu
nuostabu
be tabu

ech ruduo
tu neklausi kada prasiskleisti
čiobrelio žiedeliui
gvazdikėliams
kaip grybams darželius užgrobt

jau ir noris
dainuoti pro šalį
kai aplinkui sodru
taip sodru
bruknių akys
kviečia į puotą
spalvomis ir gėrybėmis
kloja kelius
ir stalus

šis ruduo
jau ant stogo
kviečia pašvilpaut paukščius
švilpaut kartu
užkimau
tik truputį
prisiuosčiau
aguonų galvučių
galvų
kanapėlę
per pusę
vištai atėmiau
iš dantų
dantų
nežinau
ar ją pešiu šiandieną
draugę mielą
tarp rudeninių obuolių

jau tikriausiai užteks
gurkšnelio rūgiapjūtės
šios skaidrios
tyros tyros
rudens gaidos