Iš sielos išskrenda paukščiai
Ir paklydę tamsoj nutolsta.
Sunkūs kaustyti batai kaukši
Per tuščią svetimą uostą.

Nieko nėra šitoj paktantėj,
Tik sudužę senyvi laivai.
Seniai išmirė herojai ir gigantai,
Nesužinosi, ar pats toks nebuvai.

Vėjas atneša smėlio audrą,
Kuri ant vandens nusėda.
Prie kapo visi nelaimingi ir graudūs,
Po žodžiais paslėpę kartėlį ir gėdą.

Paguodos aidas kaip akmuo nukrito
Ir nuriedėjo per grindinį nelygų.
Glaudžiasi nišoj sušalus lolita,
Pabėgus iš kino ekranų ir knygų.

Nėra tokios tolybės, iš kurios negrįžtama,
Ir nėra tokio kelio, kuris nesibaigtų kryžkele.