Išraišuoji sena ir ligota,
Gal plutelės, vilties gal ieškodama?
Kiek tik akys užmato, vis plotai
Nugyventus gyvenimus rodo.

Kur pašiurpę, suklypę, ten - senbūviai,
Kur tvora - laikini vasarotojai,
Bet nei ten, anei ten nėr ko lenda -
Kam įdomūs suvargėlės poteriai?

Neškis sau parypavimus, aimanas,
Savo alkį ir savo sopėjimą.
Lyg išsiruošei eiti į kaimą,
O jis baigias, kur baigiasi kiemas...

Po klevais veseliotojų bromos,
Kauburiais kiek dainorių užpilta!
Čia jonai ir janinos, ir onos,
Čia jų karvės, jų vištos, jų miltai.

Tarsi polaidžio upei praūžus...
Tiktai tu užsilikus it šapas.
Iš vasarnamio girdisi bliuzas.
- Kas ši senė? išeikite, prašom!

Išraišuoji. Nei \"dėkui\", nei \"labas\".
Širdys kietos kaip vartų metalas.
Vaizdo kameros stebinčios kabo
Prie altorium netampančio stalo.

Svetimi. Tų, savųjų, neliko,
Kas su žodžiais tau dvasią įdėtų.
Reikia grįžt. Tiek sveikatos beliko.
Gal ir galas, bet savo vietoje.