Praėjo nei daug, nei mažai, gal kokie penkiolika metų. Nusiramino laikai, įsitvirtino kolūkiai, o kolūkiuose dirba tie patys žmonės.
Petras dabar kiaulių fermos vedėjas, o Ievutė melžėja. Levutės Jonas net brigadininku buvo paskirtas. Tai, kad jis per karą išslapstė žydaitę, suteikė jam „svorio“ ir pasitikėjimo kolūkio vadovybėje, todėl jam buvo patikėtos tokios atsakingos pareigos. Pirmininkas pasiūlė, kolūkiečiai nubalsavo ir jis jau kelinti metai kaip „brigadierius“. Maža to, pirmininkui padedant, jam dar pavyko išrūpinti žmonai invalidumo pažymėjimą ir Levutei nereikia su kitomis kolūkietėmis dirbti laukuose. Ar ne gerai?
Užaugo vaikai. Lineliui jau beveik dvidešimt dveji. Ievutės sūnui Mečiui dvidešimt keturi, o dukrai Danutei net dvidešimt šešeri.
Iš jų visų tik viena Danutė panoro mokytis. Berniokai tingėjo. Juos daugiau traukė technika ir jie abu pasirinko profesinę mokyklą. Baigę „profkę“, abu vaikinai grįžo į savo kolūkį ir tuoj pat buvo priimti į darbą. Mečius vairuotoju, o Linas traktorininku. Danutė neužilgo baigė pedagoginį institutą, ištekėjo už „kursioko“ ir dabar abudu dirba apskrities vidurinėje mokykloje.
Mečius ir Linas – taip kaip broliai. Kai gerai įsižiūri, turi net daug panašumo. Į darbą kartu, iš darbo kartu. Jeigu sugenda katro mašina, abu knebinėjasi prie variklio iki sutemos, ieško gedimo, o suradę, taiso. Tarpusavyje vaikinai dalijasi patirtimi, dalijasi detalėmis ir neina namo tol, kol sutvarko ar traktorių, ar sunkvežimį, kad, naujai dienai išaušus, galėtų vėl stoti į darbą.
Per savaitę darbas, o šeštadienio ir sekmadienio vakarais – abu į šokius, kur susirenka daug jaunimo.
Pagaliau ir savame kolūkyje yra muzikantų, tik trūksta gražių mergaičių.
Visi kolūkio vaikinai atgijo, kai grįžo iš Kauno, sąskaitininkių kursus baigusi, dešimtininko dukra Irutė. Ji dabar dirbs kolūkio buhaltere ir gaus atlyginimą ne darbadieniais, o rubliais.
Kolūkio vaikinai jau nebe laksto į miestelį, o organizuoja šokius čia pat kolūkyje. Vasarą po atviru dangumi kuriame nors kieme, o žiemą kolūkiečio Stonio pirkioje. Pirkia didelė, erdvi ir šeimininkas jos negaili jaunimui pasilinksminti, tuo labiau, kad paties net dvi suaugusios dukros ir neseniai armijoje atitarnavęs sūnus.
Irutė ateina į vakaronę visada gražiau už kitas pasirėdžiusi, nesididžiuoja, kad valdininkė, su visais maloni, linksma, turi gražų balsą, gražiai dainuoja ir užveda visas dainas. Visiems malonu ją matyti ir jos klausyti. Vaikinai ja žavisi, o Mečius ir Linas ištikimiausi jos gerbėjai ir abu tikisi išskirtinio mergaitės palankumo. Visgi jie ne šiaip sau eiliniai kolūkiečiai, o mechanizatoriai. Abu tiesiog lenktyniaudami kviečia ją šokti ir ji mielai šoka ir su vienu ir su kitu.
Anksčiau Irutei lyg tai labiau patikdavo Mečius, bet dabar visi pastebėjo, kad ji daugiau dėmesio skiria Linui, ypač po to, kai jo šeimoje apsilankė svečiai iš Izraelio.
Vieną ankstyvą rytą prie Keršių sodybos sustojo prabangus juodas limuzinas. Pirmiausia iš jo išlipo nematyta skrybėlėta dama, paskui ją – aukštas elegantišku pilku kostiumu apsirengęs, taip pat su juoda skrybėle vyriškis. Dar vienas vyras, išlipęs pro dureles prie vairo, atidarė bagažinę ir iškėlė iš jos didelį lagaminą. Visi pasuko prie vartelių. Įėję į kiemą jie apsidairė, pastoviniavo ir pagaliau suėjo į pirkią.
Moteris apkabino Levutę, paskui Joną ir, neslėpdama ašarų, pabučiavo jiems į rankas. Iškart nė vienas nesuprato, kas čia dedasi, kol pagaliau Levutė atsitokėjo.
– Juk tai mūsų Etkelė... Dieve mano, iš kur tu čia atsiradai? – dabar jau apsiverkė ir Levutė.
– Aš, teta, aš, – džiugiai prisipažino ponia, – atvažiavau jūsų aplankyt, – jos vėl apsikabino, – o čia mano vyras ir mūsų vairuotojas, – pristatė visiems ir vyrus.
– Kokia išgražėjusi, pasipuošusi. Turbūt iš toli atvažiavot? Pavargot, išalkot? Sėskitės pailsėti, o aš tuoj pažiūrėsiu ko nors užkąsti.
Levutei galvosūkis: „ Visko namie yra... Ir dešros, ir kumpio, ir skilandžio... Bet žydams to nepaduosi... Kiaulienos juk jie nevalgo“.
Trumpai pagalvojusi, ji užtiesė balta staltiese stalą, padėjo duonos, sviesto, sūrio, medaus ir pati prisėdo prie viešnios.
– Vis prisimenu, dažnai pagalvoju, kažin kur dabar ji, kaip gyvena mūsų Etkelė, – meiliai kalbino, – turbūt kur nors labai toli, kad niekad mūsų neaplanko.
– Kas tiesa, tai tiesa. Labai toli... Izraelyje, jeigu girdėjote apie tokią neseniai susikūrusią valstybę. Atvažiavom tik trumpam, labai norėjosi jus aplankyt. Apsistojom Kaune pas pažįstamus. Mes jau dvi dienos, kai Lietuvoje. Dar pabūsim kokią dienelę ir važiuosim atgal. Ilgai rengiausi tai kelionei ir džiaugiuosi neapsakomai , jus pamačius.
– Kaip smagu, kad susitikome. Kažin ar dar teks kada pasimatyti... O vaišinti tai net nežinau kuo. Visko turime tik žinau, kad ne viskas jums tinka ką mes valgome.
– Tegul taip būna, kad šį kartą aš jus pavaišinsiu, – nusijuokė Etkelė ir kažką žydiškai pasakė vairuotojui. Tas pakilo ir, atsinešęs lagaminą, viską iš jo iškrovė ant stalo.
Buvo čia ir įvairių konservų, juodų ir raudonų ikrų, šokoladinių ir paprastų saldainių, saldžių pyragaičių, vynuogių, bananų bei apelsinų.
Vyrai valgė, o Etkelė su Levute šnekėjosi. Pasirodo, kad tik įsikūrus Izraelio valstybei, Etkė su teta iš Rusijos išvažiavo į savo naują tėvynę, ten už kurio laiko ištekėjo už stambaus verslininko milijonieriaus, o dabar atvažiavo parodyti vyrui tą vietą, kur ji slėpėsi visą vokietmetį, ir aplankyti savo geradarių.
Keršių vienkiemyje šventė per visą dieną. Pavalgę visi pakilo ir išėjo į kiemą. Nuėjo pasižiūrėti į daržinę, kur Etkelę šiauduose rado Jonas, paskui atėjo į svirną, kur žydaitė išgyveno net trejus metus. Etkės vyras fotografavo tą atitvertą kampą, kur žmona, būdama dar vaikas, leisdavo dienas, fotografavo daržinę, svirną ir visą sodybą. Vėliau svečiai aplankė ir tuos žmones, kur, iškritusi iš sunkvežimio, Etkė rado pirmąjį prieglobstį.
Tik pavakariais Etkelė su ašaromis akyse, su visais atsisveikinusi, išvažiavo. Prieš išvažiuodamas žydaitės vyras milijonierius paklojo didžiulį pluoštą rublių ir taip gausiai atsidėkojo geriems žmonėms už tokį kilnų ir gailestingą poelgį.
Patys Keršiai niekam nesigyrė. Net Ievutei nieko neprasitarė, bet žmonės labai šnekėjo, kad gavo „čielą milijoną“. O ką gali žinot? Kad vyras milijonierius, pati Etkė sakė. Ką jam reiškia padovanot kokį milijoną žmonėms, išgelbėjusiems mylimą žmoną nuo mirties?