Padrikos mintys
2013. 08. 22. Iš senatvės dienoraščių.
Kokios talpios senatvės dienos! Jei imčiau užrašinėti viską, kas nutinka, kas tik akimirkai smilkteli, kas kartais ir ilgam prikausto dėmesį, pradėdama nuo kiekvienos minties priešistorės, konteksto ir baigdama paspėliojimais ateičiai, tai kasdien parašyčiau po romaną. Tik kam jų, tokių romanų, reikia? O gal?
Atsimenu mūsų, abiturientų, klasę Kauno S. Neries trečiojoj vidurinėj mokykloj, nedidelę patalpėlę antram aukšte prie laiptinės. Mūsų buvo nedaug, tai ir patalpos užteko mažos, bet kaip būdavo jauku – gyvenom tarsi namuose. Dabartiniai moksleiviai yra benamiai, klajokliai, su savo manta kiekvieną pertrauką besikraustantys į kitą kabinetą, besiglaudžiantys koridoriuose ant palangių per vadinamuosius „langus“ – tai tokios iš gyvenimo išbrauktos valandos, kai nėra kur dėtis, nei eiti namo, nei užsiimti kuo rimtu, kaip reklamos intarpai filme, vagiantys laiką Ir mokomasi skirtingais lygiais, todėl po kiekvienos pamokos klasė tarsi subyra į grupeles ir kiekviena jų pasuka skirtingais maršrutais – nieko nėra vienijančio, nieko pastovaus, jungiančio, įpareigojančio, niekas už nieką neatsako, tik už save. Koks vienišas turi jaustis vaikas, paauglys tame tokių pat vienišų sraute. Belieka jungtis į neformalias grupeles pagal polinkius, tik ne visada tai nuveda gerais keliais.
Labai mėgau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, ypač rašomuosius. Mokytoja Akelaitytė užrašydavo ant lentos temą, kelios minutės jos prisijaukinimui, tada susikuriu griežtą planelį (įžanga, dėstymas, jo porubrikos, jų daugiau ar mažiau, sukeičiama eilės tvarka, tada pabaiga). Viskas turėjo turėti loginį ryšį, motyvaciją, būti paremta citatomis ir nieko bereikalingo, kiekvienas žodis, frazė ne šiaip sau, o būtinai tokia, kiekvienas žodis jam skirtoje vietoje, tik toks, o ne kitoks, parašytas ne dėl daugumo, o įprasminantis.
Senatvės dienoraščiams planelio nepasirašysi, tai gaivališka tėkmė, akimirkos, blyksniai. Štai ir dabar tyliai skamba muzika, tokia užvaldanti, primenanti, kad liaujuosi rašiusi ir klausausi, klausausi. Žvilgsnis užkliūva už storos knygos daug raudonos spalvos turinčiais viršeliais – apie Stalino gyvenimą. Rusų kalba. Baigiau ją skaityti prieš kelias dienas ir niekaip nepajėgiu išsivaduoti iš slogaus įspūdžio. Ir baisu tikėti tuo, kas rašoma, ir netikėti negalima, viskas argumentuota, dokumentuota, paliudyta. Mano kartos gyvenimas, apie kurį mes nieko nežinojom, teisingiau, kurį mes matėm iš kitos pusės. Gavau dar vieną tos serijos knygą „Stot! Stalinas eina!”, kurioje bandoma įteigti, kad mintis yra materiali ir ja galima valdyti minią. Tai, esą, paaiškina Stalino, Hitlerio, Napoleono fenomeną. Jei tikėti tuo teiginiu, galvoju, kad tą poveikį tenka priskirti ir religijoms, kaip teigiamą atsvarą, išsigelbėjimą, bet jis pasyvus, ne priešinasi blogiui, o susitaiko ir tame randa prasmę, aukoms uždedant kankinio aureolę ir pažadant dangų.
Kaip atsvarą ėmiausi skaityti knygą apie visai kitą pasaulį – J. Irvingo „Našlė vieneriems metams“. Ne mažiau stulbinanti – staigus perėjimas iš viduramžių į XX amžiaus Vakarų pasaulį. Pasirinktinai – žmonių pasaulis per sekso prizmę. Apie tai, apie ką mūsuose iki šiol tylėta, o jei ir prabylama, tai dažniausiai primityviai vulgariai.
* * *
Pačiam žydėjime miršta draugės dovanota gėlė – nubiro žiedai, dabar jau baigia birti ir lapai. Vienoj viršūnėlėj dar pražydo paskutinis varganas žiedelis ir vakar prieš lietų pravirko. Ir aš pravirkau. Nežinau, ką ne taip padariau – per daug ar per mažai laisčiau? Per daug mylėjau ar per daug sielvarto buvo mano žvilgsny dėl nutrūkusios mūsų draugystės?
Nukirpau pačią gyvybingiausią viršūnėlę, įmerkiau į vandenį – gal pavyks įšaknyti? Ar reikia? Juk niekas nesikartoja. Kaip šiaudas skęstančiam.