Vieno puodo istorija
Sveiki, mielieji - sakau jums aš, Didysis saulės viralų puodas. Kiekvieną rytą, kai saulė dirsteli į žemę, puriame debesų soste aš pradedu smagiai ūžti, virti, burbuliuoti. Paklausite, kodėl aš taip aukštai? Ir kas mane tenai užkėlė? Žinokit, esu ten jau taip ilgai, kad net nepamenu nuo kada. Tik prisimenu, kad švystelėjo mane į padanges pikčiurna raistų pelkinukė. Įširdo, mat, kad saulės kaitra išpleškina jos mylimosios pelkės maurus. Plieskė, plieskė saulė vieną vasarą ir pelkinukės ėmė laukti senos, sudžiūvusios kerplėšos dalia. Kas gauruotajai beliko? Išsitraukė ji savo burtų skrynią, išrausė iš dumblo mane, apjuodusį viralų puodą ir kad svies tais savo burtais į padanges. Norėjo saulei iš peties trinktelėti, kad ši ją ramybėje paliktų. Nepavyko - kaip tvieskė saulė taip ir tvieskia, užtat aš, taškydamas debesų lietų, driokstelėjau į dangaus nykštukų pievas. Čia apsigyvenau, įsitvirtinau ir apsamanojau. Na, norėjau pasakyti -„apdebesyjau“. Kai po kurio laiko apsižvalgiau - oho, padangėse buvo geriau nei tūnoti pelkės tamsybėse. Šviesu, šilta ir taip gražiai saulėta. Netrukus iš gauruotų debesų namelių pradėjo galvas kaišioti debesų nykštukai. Tokie smagūs mažyliai - rudaakiai, strazdanoti. Na, žinote, ir jiems gi buvo smalsu, kas čia iš tokių tolybių atskriejo ir su trenksmu į jų pievą tūpė. Apstojo mane, visaip vartė, stukseno, galveles kraipė. Pakraipę ėmėsi darbo: šveitė mane, gramdė ir blizgino iki tol, kol mano visuose šonuose pradėjo spindėti net po kelias saules išsyk. Taip aš tapau Didžiuoju saulės viralų puodu. Didžiuoju, nes didesnio už mane kol kas tenai nėra, na nebent pelkinukė mestelėtų iš žemės gelmių dar vieną. O kol kas aš čia pats puikiausias! Toks apvalus, gardžių viralų pilnas. Nagi, pažvelkite- aukštyn! Ar matote debesėlių namelius? Pačiame didžiausiame kėpsau aš, mažesniuose tapsi dangaus nykštukai... Ooo, kad žinotumėt, kokie jie darbštūs virėjai! Kasryt mažyliai prabunda kartu su saule. Tada eina į savo dangiškas kamaraites ir iš debesų maišų semia grūdelius ir druską. O tada visi tik laksto, pluša, stena ir murmena. Lietaus vandens prisėmę, verda manyje gardutėlę saulės košę, varto ir kedena ją sidabriniais samtukais. Saulės košė ne paprasta - saulės košė stebuklinga. Vos tik papila mažyliai jos ant pievos - tuoj pat atgyja ten augalėliai: pakvimpa medumi ramunės ir viržiai, kvėpteli gaiva dobilėliai... Tekštels košelės šeimininkėms į gėlynus - bitėms apsuka galvas viendienių žiedai. Nubrauks košelės į palaukę ir jau alsuoja mišku lubinai. Tekšt, plekšt - jau tie saulės viralai... Tekšt, plekšt kasdien burbuliuoja nesustodami, mano blizgančius šonus taškydami. Taip ir gyvenu aukštybėse - verdu, burbuliuoju, saulės košę visiems dalinu...Netikit? Sakot niekada tokios nematėt? Na, jau na... Gerai pažvelkit ten, kur mėlynas dangus su pieva susitinka. Kur žaliame laukų šleife - pabiro gėlės. Kalnus ir lygumas apsupo, karūnas jiems uždėjo... Žinokit - ne gėlės tai, o saulės košės šilti ir kvapnūs kąsneliukai - tokie kvapnūs net paširdžiuose stuksi... Ir man atrodo atrodo, mielieji, kažin ar mūsų žemelėje, kas matė ir ragavo kvapnesnių... Tai sakau jums aš - Didysis saulės viralų puodas, vieną dieną mestelėtas iš pelkės tamsybių į akinančią šviesą, nuo kurios, ką ir besakyti, dar ir dabar man kartais sukasi galva.