Kotryna buvo paprasta mergaitė – turėjo ją mylinčius tėvus, gyveno jaukiuose namuose ir lankė pradinę mokyklą. Rodos, mergaitei nieko netrūko. Ir ji pati taip manė, kol vieną dieną Kotryną pasiekė žinia – į miestą atvažiuoja cirkas. Tikrų tikriausias cirkas. Mergytė puikiai prisiminė, kaip kartą ten jau buvo ir kaip jai ten patiko. Todėl ir dabar ji laukė ankstyvo rudens, kada mieste pasirodys spalvotos palapinės. Ir štai, didžiam vaiko džiaugsmui, cirkas vėl čia! Klounai, akrobatai, drambliai, katės, meškos, beždžionėlės ir kiti dresuoti gyvūnai laukė Kotrynos, o ji laukė jų – bent jau pačiai mergaitei taip atrodė.
Mažoji cirko mėgėja stebėjosi ir gėrėjosi visais atliekamais triukais, juokėsi ir plojo, tačiau likus dešimčiai minučių iki pabaigos, ji nuščiuvo – į areną buvo išleista nedidelė ir nerangi meškutė – matyt dar naujokė, tačiau ji turėjo kažką tokio, kas pritraukė žiūrovų dėmesį, o Kotryną šis rudas padarėlis tiesiog užbūrė! Palyginti su šita nerangia pūkuotuke, mergaitės akyse nublanko visi kiti pasirodymai, dabar jie atrodė nieko verti. Tos dešimt minučių matant meškutė Kotrynai buvo stebuklingos. Nežinia kaip, mergytė tiesiog suprato, kad šitas gauruotas padarėlis skirtas būtent jai. Ir niekam kitam! Vaikas gėrėjosi pasirodymų, akimis gaudė kiekvieną meškutės judesį ir žvilgsnį, o aplinkui niekas neegzistavo. Visa ko centras buvo tiesiai prieš akis, prožektorių šviesoje besisukanti rudoji meška. Tačiau pasirodymas baigėsi, šviesos užtemo, ir mergaitės akys, prisigėrusios netikėto stebuklo, pasipylė ašaromis. „Koks nuostabus pasirodymas!..” – vis kartojo ji, paklausta, dėl ko rauda.
Praėjo savaitė.
Dvi savaitės.
Mėnuo.
Trys mėnesiai.
Pusė metų.
Metai.
Ir štai Kotryna jau paaugusi, vėl perka bilietą į cirką. Pusę pasirodymų ji net nežiūri, neramiai blaškosi ir muistosi, bet staiga sustingsta, mergaitės akys išsiplečia ir net nemirksi, o ausys gaudo nuostabius garsus – „Pasitikite dar vieną puikią cirko žvaigždutę – Rudąją Mešką Lolą!“
Pagaliau. Kotryna negali patikėti. Jau buvo bepradedanti manyti, kad tai neįmanoma. Tačiau štai – sumirguliuoja šviesos, ir ilgus metus lauktas, nuoširdžiai tikėtas bei norėtas stebuklas įvyksta! Kotrynos meškutė vėl čia! Mergaitei tirpsta visas kūnas, nė nesimato kad ji kvėpuoja, o viduje viskas verda – mintys sutelktos į Lolą. Lola. Tai štai koks jos vardas… O ji patobulėjusi per tuos metus. Kotrynai rodosi, kad visi šie triukai tik dėl jos. Kad meškutė čia dėl jos. Kad visa tai dėl jos! Tokios mintys tetrunka vos sekundę, nes jas pertraukia ir iškart patvirtina dar vienas stebuklas… Taip, stebuklų vakaras!  Rudoji akimirkai žvilgteli tiesiai mergaitei į akis. Gal visa tai tik sutapimas, tačiau Kotrynai pasidaro neapsakomai gera, tokio jausmo ji dar nebuvo patyrusi, tai tiesiog tobula! „GYVENIMAS NUOSTABUS!” – norisi jai sušukti. Taip sušukti, kad visi išgirstų, pasidalinti savo laime! Tačiau Kotryna tyli – iš to didžio džiaugsmo matyt pamiršo, kaip reikia kvėpuot, kalbėt ar mirksėt.
Ir vis dėl to, gyvenimas tikrai nuostabus! Reikia džiaugtis, kad turi ko laukti, tikėtis, apie ką svajoti. Nes juk svajones galima išpildyti! O jei nieko nebelauki, apsižvalgyk, gal tavoji meškutė visai čia pat?