Kartą, nuėjęs į daržinę šieno, Jonas  išgirdo kažkokį neaiškų bruzdesį ir garsus šalinėje. Lyg verksmas, lyg dejonė. Apsižvalgęs aplink, pamatė, kaip kampe šiauduose kažkas sujudėjo. Priėjęs arčiau, net krūptelėjo.
Iš kupsto šiaudų kyšojo vienplaukė, juoda, garbanota galvelė ir švytėjo kaip žvakutės dvi baltuose baltymuose juodos akelės. Aiškiai matėsi, kad veidelis vaikiškas, tik negalima buvo suprasti ar tai berniukas, ar tai mergaitė. Jonas priėjo arčiau ir priklaupė prie vaiko. Tik dabar iš šiaudų kratinio išlindo kokių dešimties metų mergaitė ir verkdama puolė bučiuoti jam rankas.
– Iš kur čia atsiradai, vaikeli, – pakalbino jis švelniai, – ką čia veiki?
Taip maloniai dėdės pašnekinta, mergaitė prakalbo.
– Mus visus vežė šaudyti... Mamą, tėtį, broliuką... Mašina buvo pilna žmonių, o aš stovėjau prie pat krašto, – ėmė pasakoti mergaitė. – Vienu metu mašina labai pasviro, ko tik neapvirto, ir aš iškritau ant vieškelio. Mašina atsitiesė ir nuvažiavo, o aš likau viena. Labai skaudėjo koją ir ranką, negalėjau net atsistoti. Šliaužte prišliaužiau prie namo, stovinčio čia pat prie vieškelio ir pasibeldžiau į duris. Šunys labai lojo, bet buvo pririšti ir manęs nepasiekė. Įsileido gera teta. Ji numazgojo man kojas, patepė mostimi, aprišo, davė valgyti ir gerti. Iki šiol laikė mane viralinėje už puodų, o dabar, kai pasveikau, liepė išeiti ir daugiau pas juos nebe grįžti. Teta tai gera, bet dėdė piktas, visą laiką pyko, kad teta mane laiko namuose. Išleido naktį. Dar teta pamokė, kad niekam nesirodyčiau dieną, kad nepamatytų kareiviai. Ir dar prigrasino, kad niekam nesakyčiau, kur buvau. Išėjau tamsoje į vieškelį ir ėjau, pati nežinodama kur. Ilgai ėjau, labai pavargau, o kai pamačiau tuos namus, tyliai atėjau iki daržinės, pasislėpiau šiauduose ir užmigau. Neišvarykit manęs, dėde. Aš neturiu kur eiti. Būsiu čia pasislėpusi, niekam nesirodysiu, niekam nesimaišysiu po kojomis ir niekas manęs nepamatys, – maldavo mergaitė. – Kodėl gi aš iškritau iš mašinos, – aimanavo vaikas, – būčiau kartu su mama, su broliuku ir kas būtų, tas būtų, bet būčiau kartu su visais, o dabar likau viena ir neturiu kur dėtis. Noriu valgyti, noriu gyventi... – gražiai lietuviškai, protingai, lyg būtų suaugusi, kalbėjo mergaitė.
Iki širdies gelmių sugraudino Joną ta žydaitės rauda. Jis paglostė jos garbanotą galvelę, liepė vėl pasislėpti šiauduose, palaukti, o pats parėjo namo ir viską papasakojo Levutei.
– Tai ką dabar darysim? – paklausė Jonas žmonos. – Ar laikysim, ar išvarysim? Kaip sakai?
– A jau varysim, – net nusigando Levutė, – kur dėsis vaikas? Taip bevaikščiodama ji būtinai paklius vokiečiams į rankas. Tie tai jau nepasigailės.
– Bet kur ją padėti, kad niekas nepamatytų? Pati žinai kas gresia, jeigu kas sužinotų. Nė vieno mūsų nepaliktų gyvo.
– Gal tegul būna ir toliau daržinėje po šienu per vasarą, o ateis žiema, vėl žiūrėsim, – mąstė Levutė, bet Jonas nesutiko.
– Negerai. Maišosi žmonės... Bernas kelis kartus per dieną ateina. Tai šieno, tai pakratų. O dar kai ateis kūlimas... Reikia žiūrėt tokios vietos, kad būtų saugiau.
– Tai gal į svirną? – pagalvojusi pasiūlė Levutė, – vietos daug, atitvertum lentomis kokį kampą guoliui. Ar taip, ar taip svirnas rakinamas.
– Iš tiesų, – pritarė Jonas, – dar ir šviesos pro langelį šiek tiek patenka. Per vasarą svirne, o žiemai kamaraitėje užrakinsim, kad svetimas kas neįeitų.
Kai abu taip nutarė, Levutė, užmigdžiusi vaiką pietų pogulio, rado ant greitųjų šio bei to užkąsti ir abu su Jonu nuėjo į daržinę pas mergaitę.