Ne todėl, kad išalkus gyvenimo, bėgu į priekį,
Nešina sunkų kryžių jau gęstančio mano dangaus,
Ieškau tai, kuo tikiu. Kelias raitos, vingiuoja, nubėga.
Nežinau kaip sustot. Kas išdrįs su manim iškeliaut...

Dar pašlaitėj plevena audros ištaškyti upeliai,
Žaidžia rudenio vėjai nukritusiais mano sparnais.
Šaukia priekyje žingsniai skubėti į dulkantį kelią,
Žiburys tolumoj kviečia ilgesį mano pažaist.

Kiek pagundų! Švelniai glostoma vėjo tirpsta raukšlelė,
Skleisdama tylų žavesį žemėj auksiniais kerais.
Kiek pagundų! Kai rytas nuraudęs pro debesis kelias,
Atsipirt noris man ir pakilti į erdvę aukštai.

Tai tokia ši kelionė. Į rudenį, nebūtį, laiką,
Nežinion tada šaukia kažkas ir vilioja tave.
Tiktai miglos sustabdo. Dangum vėjai debesis vaikos.
Nusileidžiu žolėn. Nepaliksiu tavęs nė už ką.