Krenta obuoliai senam sode,
Vėjas judina sunkias šakas.
Lietūs sugula pilkam laike.
Greitai baigsis vasara ir aš,

Vėl užvertus puslapius senus,
Kai žydėjo sodas ir vyšnia,
Sau minty paliksiu tuos laikus,
Vėjo šnaresį, sugundžiusį mane.

Gyvas skambesys jau baigsis greit.
Tyli paukščiai. Bičių dūzgesys…
Viskas baigias, man jau nepareit
Tuo keliu atgal. Nepasitiks

Rankos darbščios. Sena obelis
Švelniai šnabžda, bando pasakyt –
Mena laiką, kada pirmąsyk  
Supo obuolį lengvai kasryt.

Dar kartosis. Laikas nusives
Žydinčius medžius kiton erdvėn.
Gaila, tik nebus daugiau manęs.
Keisis žemė skriejančioj trukmėj.

Krenta obuoliai senam sode.
Niekas jau daugiau jų neberinks.
Vėjas judina šakas pilkam laike,
Tik minty žiedai žydės aplink.