Lėtai tirpo saulėlydis kruvinas,
Žydėjo gebenės baltais kvapiais žiedais.
Postamento kolonos griuvo, nes,
Nes niekas nenorėjo likti su jais.

Tirpo kruvinas vakaro saulėlydis.
Laivas nutolo, nepalaukė manęs.
Žėravo giliai įspaustos pėdos, nes
Laisvė saldesnė už žiemos glamones.

Krito sniego rasos ant statulų,
Nuodų kvapas sklido venom.
Tolo jausmas keistas kaip skonis datulių,
Kaip prisiminimas prarasto Edeno.

Ir saulėlydis galiausiai sutirpo,
Tik širdį neramino keistai.
Nutolo garsai lyg žingsniai nimfų,
Ir išsisklaidė visi atvaizdai.