Taip, pakilsiu svajoti į baltąjį debesį,
O iš jo svajos sklis į bekraštę vaivorykštę.
Mano meile gyvenimui kartkartėm stebisi,
Aš žinau, kas mirtis, tad gyventi man norisi.

Aš žinau, kaip sunku be svajonių gyventi,
Stumti pilkas dienas ir niurnėti sau tyliai,
Kad ne tau suruošta ši gyvenimo šventė,
Ir vis klausti dangaus, tai kodėl gi apvylė.

O dangus, žvaigždėmis apkabindamas Žemę,
Sielai kužda: „Brangioji, tai — pamokos tavo.
Ir tą lemtį, keistoką, sunkoką, neramią
Tavo praeitas kelias tiesiog padiktavo.“