Medžių karpiniai pro langą lenda.
Vasara – į nuokalnę...O aš?
Dar klausausi Užupio legendų,
Klaidžioju po siauras gatveles.
Ant to kalno, kur Antakalnis pašokęs
Žvelgia čia į Nerį su viltim,
Šventi Povilas ir Petras iš baroko...
Šneka Vilnius, jis pasitiki manim.
Tolumos – Belmontas, žalias Vingis –
Filaretų primena laikus:
Akmeninėj rimtyje sustingęs,
Šypsosi Mickevičius ramus.
O šalia – šventos Onos bažnyčia,
Žvalgos varpinė šventų Jonų...
Universiteto mūrai – Alma Mater!
Kiek juose įamžinta vardų!
Amžių bėgsmą ir jaunystę menant,
Traukia vėl sugrįžti, nes žinai,
Kad į Vilnių, amžiną ir žalią,
Tautą atveda visi visi keliai.
Aušros vartų Marija vėl gali
Laiminti visus, kuriems Jinai –
Amžina viltis sugrižt į šalį.
Vilniaus herbe – šventas
Kristupas, lyg valtis
Ant peties su vaikeliu brendąs,
Katedra ir Gedimino bokštas
Kvietė keltis
Laisvėn Lietuvą
Per negandas piktas.