Netarnausiu, maniau. Pasiimsiu būties iš buities,
Nusimetusi pavalkus, spaudžiančius manąjį laiką.
Aš - laisva. Na ir kas? Galvą sopa, kur laiką tą dėt?
Pramiegot? Prasvajoti? Suturėtas jis vaipos,

Jis iš veidrodžio lenda toks graudžiai skurdus,
Kiek beslėpčiau aš jį po blizgiom etiketėm,
Net ir aidas sutrikęs paliko namus,
Kuriuose pasidžiaugti sėkme nieks nekviečia.

Koks moralas? Kai vynas pavirto actu,
Kai pyragas apaugo pūkuotais pelėsiais,
Supratau, kad tarnauju ne tik dėl kitų,
Kad būty be buities tarsi musė padvėsiu.

Nuo to karto esu paslaugi ir darbšti,
Namuose nuolatos kas nors laukiamas vieši,
Nerūšiuoju jau laiko buitis ar būtis,
Net šypsodamos plaunu priterliotą lėkštę

Ir kaip keista - nespaudžia manęs pavalkai,
Kai einu patarnaut mylimiems lyg į šventę,
Nustembu, kai kas klausia:\" Nuo ko pavargai?\"
Šitas klausimas leidžia prasmingai gyventi,

Nes lipdau laiko vertę iš kilpelių, mazgų,
Iš dulkelių, rakščių, iš pūkelių ir šukių,
Juk saviems mylimiems dar naudinga esu
Ir norėčiau ilgai sargu angelu būti.