Atbukau...
Nuo eilėraščių savo.
Ne menkiau — nuo kitų.
Nuo minties,
Kad galiu nerašyti.
Neskaityti — taip pat.

Vėjas vaikščioja raukšlių
Kuprotais krantais,
Nardo gylyje jų unguriai,
Pasiryžę atgal į paviršių nekilti.

O! Žinau —
Vėl sakysi, kaip kvaila
Būti tuo, kuo esu.