Kiek tavęs manyje? Gal nuo kuždesio iki sprogimo?
Gal nuo speigo traškaus iki lydančios uolą ugnies?
Nuo palangės namų, kur tavęs aš ilgėdamos rymau
Iki pat tolumų, kur neduota mirtingiems pasiekt?

Tiek tavim sklidina, kad ištrūkęs nubėgi per skruostą
Ar išsprūsti garsiu nesuvaldomo džiaugsmo juoku.
Sapnuose net regiu glėbio atlapo kviečiantį mostą.
Tu tiesiog gyveni, na, o aš paskui tavąją būtį teku.

Kūnus gali išskirt, net ir atmintį gali ištrinti,
Bet tave manyje kraujas tvinksny kaip maldą kartos.
Keik tavęs manyje? Nei išplėšt, nei išraut, nei atimti,
Nei palikti tokios — kupinai tavimi sklidinos.

Pažiūrėk į akis. Kam sulaužomų priesaikų žodžiai?
Ar tiki spinduliais, kurie tirpdo esybės ribas?
Aš sugėriau tave tarsi lietų dykra godžiai, godžiai,
Kad išsemtų kas nors, neužtektų tik šulinį gilų iškast.

Tai šventa paslaptis — kiek besemtum, jausmai tik gausėja
Ir kantri atjauta, ir švelnumo kilni dovana.
Aš tavim sklidina, kad ir baigusi gyvasties sėją,
Ką nuspręstų dievai, niekad niekur nebūsiu viena.