Į lovas
         sugulę pavargę vaikai
                     vėl grimzta
į naktį bemiegę.
           Už lango tamsu.
                     Lūpos šnabžda tiktai...
Ir motinos
           veidas paliegęs

                         iškyla vaizduotėj.
Pagalvė šlapia
             priglaudžia
                          neglostytą galvą.
Kodėl šitaip jam?
              Ak, kodėl gi, už ką?
                          Kodėl palikai?
Blunka spalvos,
             šaukia skausmas
                          žodžius, užslėptus širdy.
Likimo pakeist
             nieks negali.
                          Jiems amžiams
tėvais pasiliks atminty
             apkurtę namai
                          prie jų kelio.