2012m. Kovo 11 d.
Mielasis mano drauge!
Su sukaktuvėmis! Taip jau dveji metai... Jau dvejus metus mane kenti ir klausai mano nesibaigiančių istorijų, ir dalini pačius geriausius patarimus. Šiandien vos pabudusi prisiminiau, kaip mes „susipažinome“... Net ir dabar štai rašau Tau šį laišką neišlipusi iš lovos. Jei tiksliau dabar aštunta valanda ryto. Kaip laisvadienį gal ankstoka keltis tokiu laiku, kaip manai? Bet negalėjau susilaikyti, norėjau Tau parašyti. Kaip dabar matau vaizdą: sulysus šešiolikmetė prisėda prie rašomojo stalo ir rašo laišką... Aišku, priverstinai, niekad savo noru nebūčiau taip pradėjus rašyti laišką, gi ne viduramžiai, kam reikia, galiu parašyti sms‘ą ar elektroninį laišką, bet ne... Mokytoja būtinai turėjo sugalvoti projektą – bendraukime su plunksna... Ar Tu atsimeni, ką tada rašiau? Aš — nelabai, kažką panašaus apie filmus ar knygas? Na, kažką tokio, apie ką nebūtų gėdinga kalbėtis, ne taip, kaip dabar, dabar iškloju tokius gyvenimo aspektus, kurių net dienoraščiui nepatikėčiau. Beje, tada net nežinojau, būsi mergina ar vaikinas, rašiau belyčiam asmeniui, buvo labai keista ir juokinga. Būk geras, dar kartą papasakok, kaip išsirinkai mano laišką, prašau...
Na, tęsiu istoriją. Prirašiau Tau pilną laišką kvailysčių, įdėjau jį į mėlyną voką, nes tada tai buvo mano mėgstamiausia spalva, nusipirkau iškart dešimt, nes žinojau, kad pagal projektą turim apsikeisti dešimčia laiškų, visus gautus laiškus reiks parodyti klasei, net kelios temos buvo privalomos... Aišku, dalis jų — apie literatūrą. O Tavo anotacija apie vieną iš knygų atnešė man dešimtuką, dėkinga iki šiol. Žinojau tik miestą, kuriame gyveni, ir kad esi metais vyresnis vaikinas — viskas. Aišku, kad mūsų mokytojos — studijų laikų draugės, kitaip nebūtų pradėjusios šio cirko. Tai pasitvirtino tik su mumis, kiek girdėjau, su kitom klasėm buvo tikras fiasko. Taigi po dešimties laiškų nusprendžiau Tau parašyti tikrą laišką. Ar dar jį turi? Aš visus Tavo laiškus saugau. Net ir tuos pirmus, dirbtinuosius, tik dėl jų Tau ir parašiau vienuoliktą, man patiko Tavo kalbėjimo maniera ir pasirodei labai protingas. Tai turėjo būt paskutinis laiškas, jis net nebuvo mėlynam voke, bet tai, ką atrašei man, taip patiko, kad negalėjau liautis rašiusi. Ir dabar jau dveji metai! Nors susitarėm neatskleisti savo vardų, kad nesusirastume vienas kito jokiuose internetiniuose socialiniuose tinklalapiuose (kaip protingai parašiau, puikiai žinom, kad turiu omeny facebook‘a), Tu man esi pats geriausias, mylimiausias, artimiausias draugas, kokio kas nors galėtų norėti. Myliu Tave mano laiškadraugi! Linkiu mums dar ištempti bent metus. Aišku, jei neapsigyvensi su savo „bragiąja“, jai nelabai patiktų, kad gautum laiškus nuo manęs... Bet šiandien jokių dramų, ryt nauja diena, tada ir pakalbėsim apie reikalus, o šiandien šventinė nuotaika.
Iki kitos rašliavos,
Žibutė

P.S.: Dar keli žodžiai, žinau, kad tą pačią dieną ir man rašai laišką! Žinau, neapgausi. Laukiu jo labai labai, tikiuosi, parašysi kažką įdomaus.

2012 m., kovo 11 d.
Brangioji Žibute,
Su sukaktuvėmis! Mes ištempėm jau dvejus metus. Ir už ką  man tokios kančios??? Juokauju... Džiaugiuosi, kad vis dar esam kartu. Nuskambėjo kaip kokios senos šeimos tostas ;D Gerai, surimtėkim. Jau žinau, ko norėtum iš manęs, kad papasakočiau... Jau milijoną kartų pasakojau, bet papasakosiu dar kartą. Taigi į klasę ateina mokytoja su šūsniu laiškų, jos akys švyti, o šypsena iki ausų. Ji pasakoja, kokia laimė, atėjo susirašinėjimo laiškai, ir projektas bus pradedamas. Ji laiko laiškus ir pasakoja, kad kiekvienas galės išsitraukti savo laimę. Padeda laiškus ant pirmo suolo. Matau, kaip mergaitės ruošiasi startui ir ketina skuosti prie laiškų, kad pasičiuptų pačius geriausius, tuo metu vaikinai tingiai sėdi suoluose ir visiškai nesidomi laiškais. Staiga krūvoje švysteli mėlynas vokas, kyšo sau iš krūvos apačios mėlynas kraštelis ir laukia manęs. Taip aš pasiryžau gauti tą laišką, vis šios toks iššūkis. Mokytoja dar kalba savo nuostabiąją kalbą apie laiškų svarbą, o man jau net delnai prakaituoja, pulsiu prie voko ir griebsiu jį. Ir štai paskutiniai žodžiai, aiškinimai, kaip tuos laiškus pasiimsime, o man mintyse tik skamba: trys, du, vienas... Startas! Klasėje subruzda ir visi skuodžia prie vokų. Gerai, kad sėdžiu ne galinėje eilėje, galiu greitai atsidurti prie krūvos ir gauti savo laimikį, kai staiga bendraklasė tiesia ranką prie mano svajonės... Ne ne ne, to jau nebus. Instinktyviai paimu jai už rankos, o su kita laisva galūne čiumpu mėlyną voką. Laimė nušviečia mano veidą, laimėjau! Klasiokė atsisuka į mane, pasižiūri į šypseną veide ir taip pat man nusišypso. Toliau istoriją žinai, aš per drovus, kad ką nors pasakyčiau, o jos ranka jau mano delne... Taip ir prasidėjo mūsų draugystė, prilipo ji prie manęs kaip musė prie medaus. Paskui jau pati čiupdavo mane už rankos, eidavo kartu namo, skambindavo ir visaip kitaip reikalaudavo dėmesio, o aš juk negalėjau jos atstumti... Taigi jei ir apsigyvensiu su ja, tai bus tik Tavo kaltė. Matai, kaip man gyvenimą pakeitei prieš tuos dvejus metus? Bet vis tiek Tave myliu, ką gi aš be Tavęs daryčiau? Tu man suteiki tą drąsą, kurios pats neturiu, ir patarimai Tavo man padeda.

Laukiu mėlyno laiško,
Draugas.