Kai seserys už kurio laiko susitiko, vėl ta pati kalba.
– Na kaip, ar kalbėjai su Jonu? – tuoj pat paklausė Ieva.
– Ką ten... Nė girdėti nenori, – pasiguodė Levutė.
– Aš taip ir galvojau, – nenustebo sesuo, – kad nesutiks. Vyrams tai didžiulė negarbė, jeigu kas sužinotų. Gal jis nė nenutuokia apie savo broką, o čia imtų ir paaiškėtų. Kokia gėda...
– O tu žinai ką? – ėmė juoktis Levutė. – Reikėtų man panakvot kokią naktį su tavo Petru. Taip ir sužinotume...
– Ar pasiutai? – staiga pastatė akis Ieva, bet, matydama, kaip sesė leipsta juokais, ir pati ėmė linksmai juoktis. – Nori, kad paskolinčiau tau savo vyrą?
– O kodėl gi ne? Ne svetimai, o seseriai. Ar gaila?
– Na ir sugalvojai, – ir toliau juokėsi Ievutė, – tu visada ką nors prasimanai. „Pramatorka“ tokia. Su tavim nepanuobodžiausi.
– Klausyk, kad ir iš tikrųjų? Gal verta surizikuot dėl tokio reikalo? Kaip sakai?
– Nieko sau reikalas. Negi tu rimtai galvoji?
– O kas? Man tai dviguba nauda. Jeigu pastočiau, užsiauginčiau vaikelį, o jeigu ne, tai nors žinočiau, kas kaltas.
– O man kokia nauda? Nė negalvok. Nieko neišeis, – jau surimtėjo Ieva, – jeigu taip nori, tai gali pasiieškoti kokio iš šalies. Kodėl būtinai reikia mano Petro?
– Matai, su Petru būtų viskas daug paprasčiau. Pasikeistume keliom dienom ir nė lapė nesulotų...
– Žiūriu, kad čia tu jau visai rimtai, nebe juokais. Rimtu reikalu kvepia. Prisipažink, kad seniai esi sugalvojusi ir tik dabar, neva, juokais man tai sakai? Žinau aš tave.
– Bet kad ir tikrai taip padarius? – nustojo juoktis ir Levutė. – Niekas dėl to nenukentėtų. Padarytum gerą darbą, padovanodama tikrai sesei vaikelį. Iškart pasikeistų mūsų gyvenimas. Negaliu skųstis, man Jonas ir dabar labai geras, bet jei sužinotų, kad laukiuosi, mane ant rankų nešiotų. Taip nori vaikelio...
– Sakai susikeisti? – trumpam susimąstė Ieva, bet staiga sujudo. – Nieko nebus. Petras kaip Petras, bet po tavo Jonu aš tikrai negulsiu. Taip ir žinok. Jokiu būdu. Negaliu su tuo sutikti, kad ir kaip norėčiau tau padėti.
– Manau, kad galima būtų ir be to apsieiti.
– O kaipgi? Juk būčiau tavo vietoje.
– Na, kokią naktį, kitą galėtum pasiskųsti, kad sirguliuoji, kad labai skauda galvą ar nugarą, – greitai pasiūlė išeitį Levutė, – atsigultum atskirai... – jau visai rimtai ėmė įkalbinėti seserį. – Apsikeistume kokiom dviem, trim dienom ir kas čia tokio? Visi savi žmonės, artimi giminės. Petras su Jonu taip kaip broliai. Niekas dėl to nenukentėtų...
– O jeigu kada nors išaiškėtų, tai žiūrėk kaip susipyktų. Juk katras gali mus atpažinti. Kas tada?
– Kaip gali atpažinti? Atsimeni, kaip tikra mama mūsų neskirdavo, sumaišydavo? Dėl to tikrai gali būti rami.
– Ne, geriau jau neprasidėti. Neduok Die, išaiškėtų, sužinotų žmonės, pasidarytumėm sarmatos ant visos parapijos. Nieko negali žinoti, kaip gali atsitikti.
– Na, kas gi čia atsitiks per tas kelias dienas? Gyvenom tiek metų ir nieko neatsitiko, o dabar jau ims ir atsitiks...
– Kad tik nesusirgtų vaikai. Ar bent žinosi, ką daryti, jeigu susirgtų katras?
– Pasakysi, ką reikia daryt, o ir pati ateisi. Juk visi žino, kad mes ko ne kasdien lankom viena kitą.
– Juokas juokais, bet jeigu rimtai, tai čia ne štukos.
– Kad taip tau reikėtų, tai aš nė trupučio neabejočiau, – nusiminė Levutė, bet Ieva ir toliau buvo nesukalbama.
– Nežinau, nežinau... Reikia dar gerai pagalvot.
Šį kartą seserys taip ir išsiskyrė nieko nenutarusios, bet vėl susitikusios, jau visai rimtai pasišnekėjo. Levutė vis įkalbinėjo seserį, kol ši, ilgai nesiryžusi, pagaliau sutiko.