nerašiau jau kokį tūkstantį metų,
— tarė ji, pabudusi iš pramiegoto sapno.

nieko neprisimenu, — tarė.

o kaip prisiminsi, kai apsitraukus vorantinkliais
dulkėm, patalais,
popieriais, puodeliais
nekėlei kojos už durų.

susisukus į kokoną,
pro žaliuzių plyšį stebėjai
kaimynus,
klauseis jų už sienos,
galvojai gal kviesti policiją.

niekur nėjai,
gal tik į parduotuvę —
pieno kavai
ir ko nors kramtyti,
kad kramtymas ir kiti virškinimo procesai
neleistų mąstyti.

taip ir likai metams
įkalinus save lygtinai
ant Švento Lorenzo katedros laiptų,
toj akimirkoj, kai girtuoklis su nukryžiuotu angelu ant pilvo,
ir tas pamatė, kur buvai palikus
pirštų antspaudus.