Seniai buvo laikas jį išmesti, seniai. Kėpso prieš akis ir tyli. Ir šiaip bandau ratukus sukinėti, mygtukus maigyti, o jis birbia savo kalba ir tiek. Kai labai smarkiai pakratau, ilgomis bangomis sugaunu ir vieną vienintelę stotį, bet ir tą pačią rusų kalba. Bandau įsiteikti, naujais elementais pamaitinti, o jų net šešerių pačių storiausių reikia, ir tai, viskas veltui. Anksčiau tikrai buvo vertingas daiktas, netgi buvo galima pasipuikuoti prieš kitus, į paplūdimį nusinešti ir garsiai garsiai paleisti, tegul pavydi aplinkui, juk tai ne kokia ten laidais pririšta radijola, bet nešiojamas tranzistorinis radijo imtuvas FEV 214, pačioje Rygoje pagamintas. Nesvarbu, kad gal ir visus tris kilogramus sveria. Juk neveltui sakydavo, kad sovietiniai tranzistoriai patys didžiausi tranzistoriai pasaulyje.

Suprantu, kaip jums norisi paklausti:
– Tai kodėl neišmeti, kodėl nenuveži į senų buitinių prietaisų surinkimo punktą? Buvau nunešęs į garažą. Sakiau sau, kad prie progos nuvešiu, bet taip ir pamiršau. Visą žiemą šaltyje ir drėgmėje mano raudonasis prabuvo ant lentynos. Kartą pažvelgiau į jį ir lyg išgirdau:
-  Tai štai koks tu man draugas, anksčiau prie lovos laikei, neužmigdavai manęs nepaklausęs. Aš tave linksminau, svarbiausias žinias pasakydavau, nuramindavau, kada ramiai gali miegoti, o kada reikia rengtis ir skubiai vykti į svarbiausius tuo metu Lietuvoje rūmus.

Tiesa, tikra tiesa, juk tai nepaprastas radijo imtuvas, bet deputatinis. Daugiau kaip prieš 22-jus metus, kai sovietų tankai ir desantininkai Vilniuje puolė radijo ir televizijos bokštą ir nužudė 14 jo gynėjų, kai vietinių jedinstveninkų ir sovietinių karių brutalia jėga jau buvo užimta daug valstybinių pastatų ir toks pat likimas grėsė Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, jos deputatams, mums buvo pasiūlyta įsigyti tranzistorinius radijo imtuvus, kad visą laiką būtų galima palaikyti ryšį ir gauti informaciją apie tai kas vyksta šalies Parlamente, Lietuvoje ir užsienyje. Tada mobiliųjų telefonų dar nebuvo, o laidinį telefoną, okupantams užėmus telefonų stotį, bet kada buvo galima atjungti. Tais laikais nusipirkti tranzistorinį radijo imtuvą buvo sunku, tiesiog jų labai trūko. Tad visi, kuriems reikėjo, nuvykome į kažkokią bazę ir ten galėjome pasirinkti bei nusipirkti sau patikusį radijo imtuvą. Toks ir pasirinkimas, vienos markės, tik dviejų spalvų: juodi ir raudoni. Pasirinkau raudoną, vis ne tokį liūdną. Taigi, turėjau visai neblogą draugą, su kuriuo ne vienerių metų vėlyvus vakarus teko  praleisti kartu.

Gero radisto rankose gal jis ir dabar linksmiau užgrotų, daugiau stočių pagautų. Tik kur dabar seną meistrą surasti? Nepasiseks teks kitaip galvoti, kaip jį ateičiai išsaugoti. Turiu vieną planą.

Prie Raudondvario, Biliūnų kaime, Romo ir Vandos Liekių sodyboje yra Juozo Naujalio memorialinio muziejaus  filialas. Kokios jame senovinės technikos tiktai nėra! Ir seni traktoriai, autobusai, kuliamosios, varikliai, netgi kaip gyvi milicininkai ant motociklo sėdi. Gi kambaryje ir senoviški radijo imtuvai puikuojasi. Galvoju, gal ir mano raudonąjį priimtų, va šį aprašymą pridėčiau.

Manau, kad tikrai taip ir bus. Tada po kelių metų, kai toje sodyboje lankysitės, nepamirškite dėdės Romo paklausti:
- Kur signataro deputatinis raudonasis tranzistorinis radijo imtuvas?
Gal ir parodys, o jis ims ir užgros, arba prakalbės ir papasakos apie kruvinuosius 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius Vilniuje.