Šalta

Tu palietei ranka šalta man veidą
Ir lyg grasindamas manęs vis nepaleidai.
Manei jog be abejonių tai išeis į naudą,
Nebijojai kad manus jausmus tu šaldai.

O mano viduje jau gruodis, jau žiema,
Mano vidus, ledas, tau kūną badė.
Pamačiau — cigaro dūmų tau pilna galva,
Nuo tada dvejonės karščiu mane kratė.

Bet ledai netirpo, snaigės nestojo kristi,
Akyse ryškėt man pamažu tiktai pradėjo.
O tu pūtei, leidai dūmams manimi sklisti,
Kas nepatiko man, nes nebuvo vėjo.

Taip ir užstrigom mes kartu, du, vieniši.
Spinduliai manęs nesiekė, vėjas vis nekilo.
Gal todėl atėjo pabaiga labai skaudi,
Kuri nepadėjo. Sniegas manyje netirpo.
Mėta