Jau nuo šeštadienio Užupio vienkiemyje linksma.
Kaip nebus linksma, jei kieme vestuvės? Išteka dvynės seserys Levutė ir Ievutė.
Pasišokimo nusimato kelioms dienoms. Retai kada taip būna, bet jeigu jau pasitaikė tokia proga, jaunimas nesnaudžia. Kai netoliese groja armonika, kiek tik artimesniuose vienkiemiuose yra vaikinų ir mergaičių, po vakarinės ruošos visi renkasi, šoka ir linksminasi iki aušros. Šoka svečiai, pajauniai su pamergėmis, bet užtenka vietos ir nekviestam jaunimui. Svarbu, kad per naktį nenutyla armonika.
Seserys dvynės gražios, nebiednos. Vos tik išėjo iš paauglystės metų ir sulaukė nuotakų amžiaus, kaipmat atsirado jaunikiai. Bernaičiai puikūs, ne bet kokie...
Levutė nutekėjo į gretimą vienkiemį, visai netoli nuo savo namų, o Ievutė, atėjus užkuriui, liko gyventi pas tėvus.
Petras Motieka, ateidamas į ūkį , atsinešė nemažai pinigų, o Jonas Keršys parsivedė Levutę į didelį ūkį, kur šeimininkavo pats vienas. Po tėvų mirties jam buvo labai nelengva, bet, būdamas darbštus ir sumanus, kad ir vienas likęs, ūkyje tvarkėsi gerai.
Seserys dvynės panašios kaip du vandens lašai, net motina jų neskirdavo. Abi skaisčios, geltonplaukės mergaitės iš mažens stebino aplinkinius savo gražiais, baltais veideliais, gerai prižiūrimais, visada supintais į dvi storas kasas iki pat juosmens, plaukais.
Visiems sesutės  buvo malonios, mandagios. Pakalbintos vyresniųjų, jos maloniai šypsojosi, o pavaišintos saldainiais ar pyragaičiais, padėkodavo tetai ar dėdei ir nepamiršdavo pabučiuoti į ranką.
Kol buvo gyva, dvynėmis rūpinosi, amžiną atilsį, motutė. Mergaites gražiai auklėjo, vienodai rengė. Kilusi iš garbingos kunigų giminių šeimos, atitekėjusi į Užupį, ji buvo labiau išprususi už kitas kaimo moterėles.