2013. 08. 10. Kaime visi viską žino, o aš dar garsėju daugelio telefonų numerių žinojimu. Taip jau nuo seno, nuo tada, kai gydžiausi tuberkuliozę ir ilgą laiką vartojau vaistus – manau, kad tai nuo jų buvo labai nusilpusi atmintis. Tai trukdė darbui – atsimenu, būdavo, kad kažko klausiau ligonį, o štai, ką jis atsakė – neatsimenu. Nors verk ar eik iš naujo klausti. Supanikavau – nejau taip ir bus? Nebesiskyriau su užrašų knygele, užsirašinėjau ką reikia ir ko nereikia ir prireikus  naudojau tuos įrašus kaip špargalkas. Keblu ir nepatogu, gaišatis.
Ėmiau treniruoti atmintį – kiekvieną laisvą minutę kartodavau mintyse artimųjų, draugų ar ir šiaip atsitiktinių žmonių gimimo, o tai ir mirties datas, mokslo draugų vardus, svarbesnių gyvenimo įvykių laiką ir aplinkybes. Paskui ėmiausi automobilių valstybinių numerių, nesuklysdama atpažindavau visas mūsų kolūkio mašinas. Sunkiau buvo su telefonais, bet įsiminiau bemaž visų karteniškių ir darbėniškių, o tai ir daugelio rajono įstaigų numerius. Ir įjunko žmonės, vietoj to, kad prireikus atsiverstų telefonų abonentų knygą, geriau skambinti man ir pasiklausti – greita ir patogu, nes ką jau ką, o daktarės telefoną kaimas žinojo mintinai. Nepykdavau, man atminties mankšta.
Štai tuo senu įpratimu prieš kelias dienas viena draugė pasiklausė manęs kitos draugės telefono numerio, taip sužinojau, kad  yra laisvas bilietas į „Juokis“ vakarą Kretingoje, nes pirmoji draugė norinti pasakyti antrajai draugei, kad ji negalinti važiuoti, nes sulaukė netikėtų svečių. Numerį padiktavau.
Kurį laiką buvo tylu. Bene po pusdienio vėl subirbė mano telefonas – apsukęs ratą miestelyje, pasiūlymas važiuoti į Kretingą buvo pateiktas man. Nudžiugau, sutikau, padėkojau – važiuosiu! Nesvarbu, kad jau esu neberodytina viešai, o ir vis dažniau imu ir pasakau ką ne kaip svieto žmonės ir pati beaikteliu – ach, geriau būčiau patylėjusi.
Tai vakar ir nuvažiavom – keturios žilutėlės ir vienos iš mūsų dukra už vairo. Anšlago nebuvo, net laisvą vietą mašinai radom visai arti durų, net lazdelės neėmiau, pasinaudojau paslaugiai pasiūlyta draugės alkūne.
Žiūrėjau, klausiausi ir niekaip nesupratau, iš ko čia juoktis? Iš mūsų policininkų darbo metodų? Iš bendratautiečių išradingumo kuriant savo verslus? Iš emigrančių sekso vergovės peripetijų? Pažvairakiavau į šalis – taigi juokiasi žmonės! Na, negarsiau negu juokas iš už kulisų, bet juokiasi. O  man verkti norisi. Kai beuždainavo emigrantų pulkelis scenoj – gyvai, ne iš įrašo – „Čia mano namaiiiiii.....“, net ir tikrą ašarą nusibraukiau.
Įpusėjus vakarui, staiga vedantysis pasakė nuostabius žodžius, net salėj įsivyravo mirtina tyla – taip ne į temą. Tiksliai neatsimenu, maždaug taip, kad gyvenimą reikia ištverti, o kaip ištverti, linksmai ar pro ašaras, tai jau priklauso nuo paties žmogaus. Krito žodžiai į širdį, vai krito.
Važiuojant namo, susigrūdusios mašinytėj, šnekėjomės. Ir vėl pasakiau kai ką, ko vai kaip nereikėjo sakyti. Ir vėl  nubėgo šaltis per nugarą – vėl netenku draugių, bent jau vienos tai tikrai. Kas man darosi?
„Kentėk, Daukša, tylėk, Daukša,
O jeigu kas, sakyk tik – ša!“
Kas tai pasakė? Nebeatsimenu.
Ar galima ištverti gyvenimą vienai?