Praėjai mane lyg ženklą
(į ženklus tu nežiūrėdavai)
tardama sudiev
plikam dangui ir obelims,
metančioms vaisius
į gėlą tavo vakaro atsiskyrimą,
kuris, — tariau sau nusiminęs, —
dar aną ankstyvą rudenį
(tau amžiams vėluojantį)
kalbėjo apie sodą,
iš kurio visomis spalvomis sugrįši
namo.