Sapnuoju Vilniaus baroką

Sapnuoju Vilniaus baroką
Ir jo bokštus nubalusius.
Šešėliai ant stogo šoka,
Lapai krenta ant pjedestalo.

Išlakūs bokštai saulėje spindi,
Žingsniai aidi po miestą seną.
Kartoja išdilusius vardus grindys,
Vardus, kurių širdys teberusena.

Šiąnakt sapnavau baroką iš Vilniaus,
Jo puošnumą ypatingose gatvėse,
Paprastumą, kuris širdį sušildys,
Ir atmosferą, nuramintą vienatvės.

Sapnuoju Vilniaus baroką
Su jo spindesiu ir tyla.
Aš jį sapnuoju jau senokai.
Artimesnio pasauly nėra.
Soledada