Neparklupdytas, išdidus
(Pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai)
Kiek kartų žemintas ir kaltintas,
Aplietas priekaištų purvu,
Dorai savųjų neįvertintas,
Likai mums simboliu tauriu.
Likai žmogum, kurs tautą kėlė
Valstybę kurti, sau namus,
Kurs Lietuvą lietuviui tvėrė,
Kvietė suremt darbams pečius.
Be sostinės, be jūros uosto,
Po amžiaus priespaudos carų,
Kaip kerštą, ašaras nušluostęs,
Lietuvis ėmėsi darbų.
Ir kėlės kraštas, ūkis augo,
Šviesėjo kaimas ir žmogus
Didžiavos, kad kiekvieną saugo
Kultūros medis nuostabus.
Sena Europa krizę kentė,
Pašvaistės žiebėsi naujų karų,
Tamsėjo Lietuvos padangė
Nuo Hitlerio, nuo Stalino planų.
Kaip apsispręst sutikti lemtį,
Kuriuo nueit spyglių keliu —
Ar kęsti Sibiro beprasmę tremtį,
Ar likti spinduliu šviesiu?
Paliko kibirkštim, viltim už marių,
Galbūt, gal kada nors sugrįš namo
Sulaukt saulėlydžio Užulėnio dvarely,
Žemėj išlaisvintoj, savoj...
......................................
Tiktai didieji mūsų nesuprato,
Maža valstybė skendo Jaltos gelmėse,
Neturi Lietuva net Prezidento kapo,
Lig šiolei ilsis svetimam akmenyje.