Egzorcizmas
Tylėjimo meno pramokai truputį,
tarp keturių juodų sienų betupint kamputy.
Praskridus plaštakė tau negalę varo,
minties ragnaroką ir sumaištį maro.
Egoizmo melodija groja, čiurlena,
kaip motinos rankos tau plaukus kedena.
Mirties tu bijoti čia išsižadėjai,
sparnais archangelo plasnoti pradėjai,
bet į saulę pažvelgti tu pamiršai
ir kaip Ikaras tamsoje pražuvai.
Pamatęs,kad šviesos užgeso preliudo,
pastūmei mėnulį ant piršto galiuko...
Ir kodėl nesidžiaugi ,kad raudoti gali,
nes tik taip ašaros vertę suprasi širdy.
Atsitupk vėl tarp tų sienų plačių,
tik šįsyk tu rėk ir išgirsk, ko meldžiu...