Nemoka jie Tavos kalbos
Mamyte mano, miela mama,
Kodėl nenori džiaugtis Tu?
Vaikai toli už okeanų
Neturi vargo nei bėdų.
Pažvelki į monitoriaus ekraną:
Anūkas, Luko šventojo vardu,
Mažytėmis kojelėmis tapena...
Jau greitai bėgs parko taku.
-
Betgi tas takas, mano miela,
Išmintas pėdų svetimų,
O Lietuvos takeliai želia
Ir baigia nuvešėti dirvonu...
-
Supraski, jie neatvažiuos
Į Tavo seną gryčią niekados.
Nebraidžios pūdymų Nalšios!
Be to — nemoka jie Tavos kalbos...
-
Skvarbus motulės žvilgsnis bėga
Virš buvusių arimų... Virš kalvos...
Net ašarai riedėti gėdų gėda:
„Nemoka jie kalbos Tavos“...