Vis plačiau ir plačiau atidaro rugpjūtis
Alkio, troškulio, geidulio neužpildomas prarajas,
Po miglos skiautele tik pasnaudžia truputį,
O paskui vėl svirpliuoja nenutylančias arijas.

Skalbia brandą gerklingieji gervių trimitai —
Gemalai jau sapnuoja besirąžantį daigą.
Net svajokliams minutės laisvos nebeliko,
Ir skubriesiems po kojom nesivelia sraigės.

Jausmas toks, lyg ištryško gyvybės fontanas,
Kad užlietų menkiausią — net adatos — skylę,
Glosto gomurį maistas, skanesnis už skanų,
Horizontą kutena akuotai pražilę.

Srautas krypsta tvarkingai link aruodų ir podėlių
(Atsargų juk nekrautų kas ruošiasi mirti).
Reikia eit padėkoti derėjusiai obeliai,
Nes jos šakos prie žemės nulinko lyg svirtys.

Tegali tik nujaust laiko slinktį audringą,
Kai giedroj naktyje žvaigždės markstosi ryškios.
Net įvardint sunku, ko gausoj šitoj stinga.
Ankštį jau palikai? Kaip jautiesi? Ištiškęs.