Toks štilis venose, kad peršti seną randą
Ir vis dažniau lengva ranka renkiesi gryną
Neskiestą tiesą iki dugno, neužkandant.
Atrodo, viešpačiui tingu valytis grimą

Nebepažįsti minioje. Beje, už pažintį
Prieš šimtą priešpilnių ir delčią, pakabintą
Dalgiu virš mudviejų tylos. Galėčiau lažintis,
Tu dar prisimeni. Jei taip, rytoj, devintą

Kur užsimerkęs pamatai daugiau nei norisi,
O atsimerkus į akis pripusto smėlio,
Kur gyvas, visa kita — sąmokslo teorijos.
Kur nebijai mirties. Mirtis tik kanarėlėms.

Toks štilis venose, lyg jūrlige nesirgta,
Lyg slėpt akis — kažkas suprantamo savaime...
Ir tiktai mėnesį taip paskubom nukirto,
Tarsi prieš aušrą dangumi praėjo Kainas.