Dovana
Lėtai dienos ramybė krinta man į delną...
Ją pakeliu, prie veido džiaugdamas glaudžiu,
Nepasiliksiu sau, lai su drugeliais skrenda
Į ištiestas rankas nutolusių draugų.
Paimkit ją kaip dovaną vasarę,
Auksinį šypsnį žydinčios gėlės,
Tegul šnabždės — gyvent pasauly gera,
Tik reikia jį, gyvenimą, mylėt.
Tik reikia dar mylėt jame ir žmogų,
Dažnai padėt ir retkarčiais atleist,
Matyt širdies lobyno taurų grožį
Ir leisti gėriui kaip žiedui atsiskleist.
Lėtai dienos ramybė krinta man į delną,
Rugpjūčio saulė negaili spindulių.
Priimkit vėją, jo dvelkimą švelnų —
Atvertą skrynią žemės paslapčių.