Visada žinojau, kad negalėsiu šito neparašyti. Žinojau ir  paradoksiškai  bijojau to proceso.
Dabar rašau nesustabdomai. Tai sena istorija, kuri vaizdiniais  grįžta  jau dvidešimt penktą vasarą, žiemą, pavasarį ir rudenį – visus dvidešimt penkerius metus.
Kartais netikėtai tyliai ausin nuvibruoja sakinys: „Tu turi vykti į tą mistinę vietovę – į Gelciškį“. Taip, turiu, bet baimė galingesnė už žingeidumą. Tuolab kad Audronė buvo ten, grįžo ir dabar klejoja po psichiatrinės ligoninės privačią palatą. O manęs pas ją užpernai net neleido. Kažin kokia ji po tiek metų? Ar dar garbanota? Audros vyras kelis sykius susitikęs mane žiūrėdavo tokiu smerkiančiu  žvilgsniu, lyg aš būčiau infekcija, atėmusi iš jo žmoną. Bet juk  aš nekalta, kad mudvi buvome geriausios kurso draugės ir ekspedicijų metu vaikščiodavome drauge. Beveik visada.
Tas ekspedicijas po Lietuvą – rinkti įvairių akmenų, upelyčių, balų,  takelių, medelių pavadinimų, žmonių bei šeimų pravardžių  (jeigu jiems tokių davė tos vietovės gyventojai) -  kiekvieną studijų vasarą organizuodavo mūsų dėstytojas kalbininkas Aloyzas Dapkus. Ir tą vasarą keliavome į Trakų rajoną.
   Vietinė spauda buvo perspėjusi kaimo gyventojus, kad nebijotų nepažįstamųjų  - įsileistų trobon, bendrautų, kad mes – Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos fakulteto studentai, renkantys tautos turtą – senovinius pavadinimus. Ne kiekvienas perskaitė pranešimus  laikraštyje ar išgirdo  iš kaimyno, ne kiekvienas ir suprato, koks čia turtas renkamas ir kam jis reikalingas. Todėl teko patirti įvairiausių situacijų: ir pagrūmojimų, ir grasinimų užpjudyti šunimis, ir net vienas (paskui tik sužinojome, jog jis turi psichikos ligą) vijosi, bauginančiai iškėlęs dalgį. Bet būta ir labai malonių akimirkų. Daugelis kviesdavosi vidun, vaišindavo pienu ar gira, krosnyje kepta duona, dar ir padovanodavo kokį seną šeimos reliktą – rankų darbo buities įrankį ar austą juostą. Pamenu ir labai linksmų nutikimų ar juokingų nesusikalbėjimų. Bet apie juos kitąsyk.
Kad vietiniai mieliau su mumis šnekėtųsi, aš sugalvojau planą – prieš aplankant kokio kaimelio gyventojus užeiti į tos vietovės kapinės – pasidairyti, perskaityti pavardes. Neįtikėtina, kiek įvairios informacijos galima surasti pasivaikščiojus po kapinaites. Šitaip būdavo lengviau ir kalbą
pradėti – pagerbus brangių vietiniams artimųjų atminimą. Ir klausimų kišenėje ieškoti nereikėdavo.
    Prieš Gelciškį bangavo aukštų rugių laukas – radom išmindžiotą takelį per jį ir itin lėtai judėjome į priekį. Kitaip buvo neįmanoma – hipnotizavo spalvų derinys, įsikomponavęs banguojančiame gyvame kilime – tarp geltonuojančių varpų mirguliavo prasiskleidę ir pusiau prasiskleidę rugiagėlių bei ramunių žiedai. Tas grožis neleido skubėti. Norėjosi eiti kuo lėčiau. Mums, gyvenančioms mieste, atrodė, kad nuo tokio gamtovaizdžio net galva svaigsta. Atėjome prie nedidelio upelio, per kurį driekėsi  medinis tiltukas. Kitoje tilto pusėje pamatėme platesnį kelią  ir tolėliau nemažai medinių namukų . Kapines pastebėjome iškart – ant nedidelio kalniuko. Viena troba buvo arčiau kapinaičių  -  ryškesnė, kitokia, nei tos, kitoje kelio pusėje – vienodo dydžio ir vienodų  geltonų ir rudų spalvų.
  Keista, bet nė vieno žmogaus silueto nematėme  – laukai, daržai, pakrantės tuščios. Kapinaitės taip pat pasirodė mums keistokos, bent kitokios: vienas kapas (lankomas, apsodintas gėlėmis) tarsi koks atsiskyrėlis pačiame kamputyje, o visi kiti – atokiau nuo jo, bet vienas šalia kito. Pirmiausia krito akin, kad daugelis tų kapų papuošti jau storu purvo sluoksniu padengtomis dirbtinėmis gėlėmis ir atrodė nelankomi. Nustebome -  gal beveik nelikę gyventojų kaime? Tada ėmėme skaityti užrašus: Vadžiūnas, Vadžiūnaitė, Vadžiūnai, Vadžiūnienė..........
Trisdešimt devyni kapai tik su viena pavarde, skiriasi tik vardai ir metai. Paskutinis palaidotas prieš trisdešimt metų – vienerių metų vaikas Anicetas Vadžiūnas.
    - Žiūrėk, čia kita pavardė, - iš nedidelės šokinės sąstingio  būsenos pažadino Audrutės balsas.
Audronė stovėjo prie kapo – atsiskyrėlio.
Priėjau. Perskaičiau: Grigorij Georgijevič Timofejev. Lietuviškom raidėm užrašyta, bet be galūnių            - Rusas, - garsiai ištarė grupiokė.
Jos veido mimika tarsi sakė: „ Aišku, kodėl jis palaidotas atokiau“.
Taip, turbūt – tautybė, religija. Bet... Vadžiūnai. Argi gali būti visi kaimo gyventojai viena pavarde?
Manau, tą patį galvojo ir mano bendražygė. Mūsų mintys dažnai sutapdavo. Apskritai mums patikdavo būti kartu, ypač ekspedicijose. Pirmąsyk, kai pirmame kurse keliavome į kalbinę ekspediciją, Dapkus liepė traukti iš kepurės lapelius su vardais – kas su kuo rinks kalbos turtus. Aš ištraukiau Audronę. Kitais metais jau pačios paprašėme dėstytojo, kad leistų vaikščioti kartu. O trečią studijų vasarą, būtent Trakų rajono ekspedicijos metu  visi žinojo: mudvi kalbinę medžiagą rinksime dviese . Tais metais susirinko ne tokia didelė – keturiolikos studentų grupė. Mus apgyvendindavo kokiam rajono ar apylinkės centre – Kietaviškėse, Amaliuose, Žasliuose – ir iš ten po du, pasiskirstę vietoves, keliaudavome užrašinėti į korteles pavadinimų. Grįžę dėliodavome korteles abėcėlės tvarka, kartais papildydavome ar perrašydavome.
      Klausinėti Gelciškio kaimo žmonių išvykome dešimtąją, priešpaskutinę ekspedicijos dieną. Kaip visada įsidėjome sumuštinių, pasiėmėme mažutį Audrutės magnetofoną. Aišku, paslepėme jį, kad Dapkus nepamatytų. Studentai tokius magnetofonus nešiodavosi, norėdami įrašyti ilgesnį tekstą – pasaką, dainą, anekdotą, padavimą. Tačiau mūsų tikslas buvo rinkti ne tautosaką, o būtent žodžius – pavadinimus ir kortelėse glaustai aprašyti jų kilmę, todėl dėstytojas griežtai neleido mums rinkti folkloro. Bet argi mes, Lituanistikos fakulteto studentės, galėjome atsispirti pagundai – išgirsti ir įrašyti liaudies dainą ar kokį pasakojimą?
Taigi – niūrokos, beveik nelankomos  kapinės, pilnos vienodų pavardžių kapų sukėlė keistą jausmą  - smalsumo, sumišusio su nejaukia baime. Tą patį turbūt jautė ir Audra, nes mes abi neįprastai tylėjome  ir neaptarinėjome kapų, tiesiog lyg susitarusios pasukome ryškesnio namo link.
Jis neatrodė toks niūrus, kaip kiti. Tada pastebėjome žmogų, išėjusį į kiemą ir mojuojantį mums.
Labai smulkaus sudėjimo senolė, apsirengusi turbūt išeigai skirtais rūbais (nes marškinėliai buvo papuošti baltais nėriniais, ant liemenės atlapo puikavosi didelė sagė, ant kaklo - ryškūs karoliai, bateliai beveik nauji, su gan aukštais kulniukais), mojavo vietiniu laikraščiu „ Mūsų darbai ir kasdienybė“:
- Sveikutėlės, mergičkos. Aš laukiau jūsų. Vakar iš centro parsivežiau gazietą. Parašyta, kad ateisite Į Gelciškį. Tai jau pas mane, - šypsojosi, - daugiau nėra pas ką.
Įsileido ir į trobą. Linksma moteriškė pasitaikė – kalbėjo be atokvėpio. Ir vis apie meilę. Audra surado kambaryje televizorių ir paprašė leidimo ištraukus televizoriaus kištuką įjungti magnetofoną.
Stanislava (toks buvo šeimininkės vardas) neprieštaravo.
- Oi mylėjau savo Grišą, oi mylėjau. Prieš tėvo valią ėjau. Mačiau ėjote į kapus. Ten matėte turbūt, aplankėte maniškį. Lengva jam žemelė. Jis ir trobą pats pastatė, nors kaimas buvo prieš. Du sykius buvo padegę, kai tik pradėdavo statybas. Abu užsispyrę buvom. Gal ir reikėjo iškeliauti kitur. Vadžiūnaitė aš - po mergautine pavarde. Timofejeva dabar. O Griša – starovieras. Mano tėvas jį ir prakeikė, bet vestuvėms sutrukdyti nepajėgė  - numirė. Užklupo tais metais kokia epidemoja – keturias šeimas paguldė.
- Bet geriau aš jums padainuosiu apie meilę. Ar žinot, kad meilė veda į rugius ir į kapus?
- Prakeiktų vasarų likimas, - uždainavo tęvu balseliu, lyg giesmę giedotų.
Mums pavyko įrašyti tris Stanislavos atliktas daineles.
Staiga močiutė paklausė:
- Ar iš Kauno būsite, mergičkos?
- Taip, - sulinksėjome galvomis.
- Tai va. Kaune autobuso šoferiu mano anūks Robertukas dirba, tai jūs jam pasakykite, kad ryt, kokiai šeštai valandai, man per radijų pakalbėtų, a?
- Kad Kaunas didelis, vairuotojų mes visai nepažįstame, - bandžiau paaiškinti.
- Tai gal jūs visai ne iš Kauno? – kažkodėl išsigando senukė.
- Štai  paklausysime, kaip įsirašė, - Audronė atsuko juostą  paklausyti Stanislavos dainavimo.
- Vajėzau, - sušuko linksmuolė, kai išgirdo savo balsą, o jos akys iš nuostabos tapo didesnėmis, suapvalėjo, - čarauninkės jūs, čarauninkės! – pagriebusi prie durų  stovėjusį šluotražį, ėmė vyti mus pro duris .
Bėgome iškišusios liežuvius – aš suspėjusi pagriebti užrašų knygutę, Audra su besivelkančiu magnetofono laidu.
Ji dar šaukė, kad neatsisuktume atgal, kad į karves nežiūrėtumėme, nes užkerėsime....
Atsipūtėme tik atsidūrusios visai prie anų namukų – Stanislava jau nesivijo. Tada prapliupau juoktis,
Audrutė taip pat ėmė krizenti. Aplink vyravo tokia tyla, kad mūsų juokas,rodėsi, atsikartoja kažkur toliau. Paskui ta tyla privertė baigti juoktis ir apsidairyti.
- Eime, paieškosime žmonių, - pagaliau tylą nutraukė grupiokė.
- Eime.
Tačiau,  paėjusi vos kelis žingsnius, sustojau. Isteriškas juokas neišblaškė nerimasties.
- Gal ne – neikime. Negyvena ten niekas. Kaimas be šunų! Visai jokių garsų – negagena, nedarda, net nešnara. Negali taip būti. Paskutinis palaidotas prieš trisdešimt metų.  Kapinėse vien Vadžiūnai. O ir ta senučiukė  - keista. Paklausti nieko neleido – tratėjo lyg užsukta..... ir vis į šalis dairėsi.
- Ir aš noriu tau pasakyti, -  įsiterpė Audronė, - nes anksčiau nebuvo kaip. Baisus anas kambarys, kuriame teliką radau – dulkėtas visas, tik takelis televizoriaus link švaresnis. Nei vieno naujesnio daikto. Pelėsiais pradvisęs.
- Aha, - linktelėjau lyg žinojusi, - ir  kieme  nei šuns, nei katės, nei kokios vištos nesimatė. Nei tų karvių...
Automatiškai pasisukau į ką tik aplankytą namą, tarsi norėdama įsitikinti, ar neklystu ir net šūktelėjau iš nuostabos:
- Audrut, žvelk, ogi mūsų Stanislava kokia pasikeitusi! Kaip ji sugebėjo per tokį trumpą laiką?!
Moteriškė stovėjo prie vartų – juosvai pilkais rūbais apsirengusi, tamsia skarute apsigobusi.
- Tikrai. Taip greit persirengė. Gal tu teisi – neikime.
Pasukome atgal ir tada pastebėjau, jog neaukštų namų languose sušmėžavo žmonių veidai. Artimiausiame lange sujudo užuolaidos.
- Yra žmonių, - ištariau.
- Tada reikia eiti, - įgarsino mano įžvalgas  grupiokė.
Pirmajame kieme nebuvo ne tik gyvų sutvėrimų, bet ir sodintų gėlių. Nei vienos daržovių lysvės. Dideli seni medžiai, sulaukėję aviečių uogienojai, bet žolė nušienauta, suoliukas prie šulinio perdažytas.
- Eik, Audra, pas šeimininkus. Paklausk, ar galiu atsigerti šulinio vandens. Mirštu, kaip noriu gerti.
Draugė nulingavo prie durų, pasibeldė, tačiau niekas jų neatidarė. Mačiau, kaip, žvalgydamasi bei  ieškodama kito įėjimo.  nutipeno aplink namą.
Nužygiavau prie šulinio. Kibiras stovėjo ant suoliuko, jame buvo vandens, tik šalia neradau puoduko.
- Čia turėtų būti puodelis, - ištariau pati sau.
- Ką darome? – išdygo Audrutė, - durys neužrakintos.
- Tai gal šeimininkai name? Aš mačiau, kai judėjo užuolaida, - pasakiau ir pajutau, lyg kažkas palietė petį.
Atsisukau. Prie kibiro išvydau emaliuotą puodelį, bet žmogaus, pastačiusio jį,  nesimatė.
Didžiulė nerimastis  lyg vėjo gūsis persmelkė: “ Reikia nešdintis iš čia”. Bet Audronės nebuvo. Ji nelaukdama manęs nuėjo  namo vidun. Vos atplėšiau apsunkusias (turbūt baimės įtaka) kojas, ir nuskubėjau iš paskos. Juk negalėjau palikti jos vienos Gelciškyje.
Kambariuose nebuvo žmonių, tačiau net sunku nuosekliai papasakoti tai, ką mačiau ir girdėjau ten. Gal reikėjo iškart pasakyti porininkei? Papasakoti apie netikėtai pasirodžiusias rankas, atidarančias įvairias dureles, batus, išlindusius iš užuolaidos ir vėl pasislėpusius, garsus: prislopintą kuždėjimą bei nubėgančių žingsnių aidus? Jeigu patirčiau tuos vaizdinius ir girdėjimus dabar, galvočiau: ” Per daug stebiu siaubo filmų”. Bet tada jų televizija nerodė, interneto nebuvo. Apskritai temos apie vaiduoklius, mistiką, mistinius reiškinius buvo traktuojamos kaip išprotėjusių kliedėsiai. Todėl aš labia išsigandusi  tylėjau, tik žvelgiau sutrikusiu žvilgsniu. Studijų draugė irgi atrodė neįprastai išbalusi ir rimta.
Nekalbėjome – tiesiog lyg sutarusios skubėjome palikti namą. Ant suoliuko prie šulinio testovėjo kibiras, bet puoduko jau nebuvo.
Grįžtelėjau ir pamačiau ranką, už lango mojančią mums.
- Kas ten moja? - pirmoji neištvėrė Audrutė, - kas tuose kambariuose slepėsi? Kosėjo ir čiaudėjo?
Kokia šaunuolė. Pasiryžo pasakyti tai, ko aš nedrįsau. Išsikalbėjome. Pasirodo, Audra matė irgi tą patį – rankas, išlindusias atverti durų, kojas už užuolaidų…Juk negalėjo abiems vaidentis tas pats?
    Po pokalbio dar labiau įsibaiminau. Tolyn nuo Gelciškio! Tolyn, tolyn. Išėjome į kelią.
Tada ir pamatėme juos. Jie ėjo tokie vienodi: nedidelio ūgio, kresni, todėl atrodė senyvo amžiaus. Vyrai kostiumuoti, moterys ilgais, iki žemės sijonais, pilkomis liemenėmis, skarytėmis, slepiančiomis plaukus.
    Jie iškrypavo iš kiekvieno namelio durų, telkėsi į vieną minią ir judėjo mūsų link.
Ėmėme bėgti – senukai vis spartino žingsnius. Suvokėme: vejasi.
  Nepamenu, kai bėgau tilteliu, tik atmintyje išliko tai, kad išdrįsau atsigręžti tik atsidūrusi už jo, nepaprasto grožio rugių lauke: keistieji žmogeliukai liko stovėti anoje upelio pusėje. Atrodė, kad jiems negalima pereiti tilto. Jie stovėjo, grėsmingai mosuodami rankomis ir kažin ką garsiai murmėdami. Atsklydę murmesio garsai buvo nemalonūs, lyg barnio žodžiai.
  Šįsyk nelėtinome žingsnių, nesigrožėjome įspūdingu vaizdu – tarp rugių linguojančiais baltais ir mėlynais gėlių žiedais. Ėjome sparčiu žingsniu ir tik toli  palikusios lauką, pasijutome saugiau. Bet prieš tai….. Lauko gale, ant kažkokio paaukštinimo, sėdėjo senas žmogus  užmerktomis akimis. Kai atsidūrėme šalia –atsimerkė. Dar neišblėsusi baimė kirto nauja jėga – nuo kojų iki galvos nubangavo virpuliais. Akys buvo prisipildžiusios bespalvio vandens, be vyzdžių. Aišku buvo, kad žmogus aklas:
- Jūs niekada negrįšite čia. Niekada.
Nustebau, kad iš tokio menko kūno išsiveržė toks storas balsas. Vėl bėgome.
Prieš pat mokyklą, kurioje buvo įsikūrusi mūsų ekspedicija, sustojome. Susitarėme, kad kitiems nepasakosime, ką patyrėme Gelciškyje. Nepatikės ir išjuoks, bet pačios jautėme – vis tiek stengsimės išsiaiškinti paslaptingų vaizdinių kilmę.
  Keliolika sykių per dvidešimt penkerius metus bandžiau nuvykti į paslaptingą vietovę. Visada atsirasdavo priežasčių, kurios sutrukdydavo . Netikėtai susirgdavau arba pasiligodavo mano palydovai (viena nebūčiau išdrįsusi vykti), sugesdavo automobilis. Tariausi ir su Audrone. Jai irgi rūpėjo nusigauti ten . Žinojau, kad ji  irgi kelis sykius buvo priversta dėl įvairių kliūčių: gedimų, eismo įvykių. Grįžti atgal, nepasiekus tikslo. Bet vieną sykį (girdėjau  iš jos vyro draugo lūpų) Audrutei vis dėlto pavyko nuvykti į Gelciškį. Su vyru. Prieš penkerius metus. Tik po to ji susirgo psichine liga, o jos vyras visiškai nustojo kalbėtis su manimi. Man nepavyko nieko sužinoti.
  Dabar rašau paskutinį sakinį ir viliuosi, kad pasielgiau teisingai, papasakojusi mane dvidešimt penkerius metus persekiojusią baimės istoriją, ne tik tikėdama, kad man palengvės, bet ir manydama, kad kas nors susidomės ir padės man išsiaiškinti Gelciškio kaimo paslaptį.
Lauksiu.