Etiudas

Frodė jautė, kad mokytoja pakvies jį atsakinėti, ir neapsiriko. Pačiu pirmu šaukimu nuskambėjo jo pavardė:
- Andresenas.
Frodė pakilo iš suolo ir lėtai nužengė prie lentos. Atsisuko į klasę. Kai kas šypsojosi, kas įnirtingai vartė vadovėlį, kažkas su palengvėjimu atsiduso. Gale sėdintis Olė apskritai į nieką nekreipė dėmesio, lyg jo čia nebūtų. „Tam ir sekasi, - pagalvojo Frodė, - niekada nieko nemoka, bet jo niekada ir nekviečia.“
- Na, Frode, ką pasakysi mums apie Hedos Gabler personažą? – mokytoja įsispoksojo pro akinių viršų.
- O ką turiu pasakyti? – atšovė Andresenas vis dar piktas, kad nuojauta jo neapgavo. - Gal sukonkretinkit klausimą.
- Na jau ne, mielasis, tu ne nuovadoje ir vardinti turi ne konkrečius faktus – amžių, šeimyninę padėtį ir panašiai – o personažo charakteristiką, charakterio svarbą pjesės siužetui, įvykiams ir vystymui. Tikiuosi perskaitei pjesę?
- Aišku, - burbtelėjo Frodė.
- Aišku, tada klausom tavo pasakojimo. Laisviau, nesivaržyk.
Frodė matė, kaip klasė ūmai nuščiuvo, ir net merginos, kurios amžinai šaipydavosi, jam į jas žiūrint, šį kartą atrodė rimtos.
- Heda buvo generolo Gablerio duktė, - pradėjo Frodė, bet daugiau, žinojo, nieko pasakyti negalės.
- Taip, šitai mes žinom iš personažų pristatymo pjesės pradžioje, - paragino mokytoja. – Puiku, kas toliau?
- Toliau yra tai, kad būdama generolo dukterimi ji, aišku, išpuiko, kaip, beje, ir visos mergiotės, - išpyškino Andresenas.
- Stop, - padėjo ranką ant stalo mokytoja, - prie ko čia visos mergiotės, kaip tu nepagarbiai apie jas išsireiškei? Mes kalbam apie Hedą.
- Aš ir kalbu apie ją, - griebėsi šiaudo Frodė. Jis matė, kad merginos, kurios tik ką žiūrėjo  rimtai,  dabar vėl įsitaisė pašiepiamas grimasas ir buvo pasiruošusios bet kurią akimirką kvatoti. Į Maritą net nežvilgtelėjo, o argi ji kitokia. Net Olė nukreipė žvilgsnį nuo lango į draugą. – Ji išpuiko, jos vyras, daktaras Tesmanas, visaip jai pataikavo...
- Ir kas toliau? – mynė mokytoja.
- Nieko,  jie išsiskyrė, - mėgino spėti Frodė.
- Aišku, - nutraukė egzekuciją mokytoja. – Vertinimas neigiamas. Ir pasistenk vis tik perskaityti pjesę. Esi nekvailas, o kalbi nesąmones.
- Kodėl nesąmones? – jau nebesivaldė Andresenas, juk pažymys vis tiek neigiamas, ką dar gali prarasti. – Kodėl turiu skaityti apie kažkokią išpuikėlę? Jos visos tokios. Nenoriu nieko apie jas žinoti. Ir tai nėra nesąmonė.
Tada nuėjo į savo suolą. Jam einant, merginos šnypštė, o Olė niuktelėjo į nugarą.
- Gerai tu jas pavarei, šaunuolis.
- Ole, - sudraudė mokytoja, - gal jau tu dabar eisi atsakinėti?
- Oi, ne ne, - sumosavo rankomis tas, - aš tyliu.
Po pamokų priėjo Marita.
- Labas.
- Labas, argi nesimatėm? – stengėsi būti įžūlus Frodė. Bet jautė, kad virpa kairė koja.
- Palaikyk kuprinę, - padavė Marita, - noriu apsivilkti.
Andresenas žiūrėjo, kaip ji velkasi striukę, po to juosiasi ploną kaklą šaliku, maunasi pirštines, ir tylėjo.
- Ačiū, - pasakė Marita ir paėmė iš jo kuprinę.
- Ir viskas? – galų gale išspaudė.
- Ne viskas, - griežtai ištarė ji. Žiūrėjo kurį laiką į akis, paskui paėmė už rankos. – Palydėk iki autobuso.
- Ką gi, - patenkintas sumurmėjo Frodė ir atėmė iš jos rankų kuprinę.
Ėjo tylėdami.  Pro šalį zvimbė pirmokai, trečiokai, klegėjo, mėtė viens kitam savo kuprines arba kitaip išdykavo.
- Tu tikrai galvoji, kad visos mergaitės išpuikusios? – galų gale prabilo Marita.
- O argi ne, - pralinksmėjo Frodė.
- Žinai, o gal kaip tik tu toks esi, nepagalvojai?
- Aš?- nusikvatojo Frodė. – Nesąmonė, aš paprastas kaip viena krona.
- Tau tik taip atrodo, - irgi pradėjo kvatoti Marita ir stumtelėjo nuo šaligatvio savo palydovą. Tas vos negriuvo į gatvę. – Oi, atsiprašau, - išsigando Marita. - Galvojau, kad tu stipresnis, nepastumsiu.
- Aš ir esu stipresnis, - kvatodamas gynėsi Frodė. – Tiesiog tu užklupai netikėtai.
- Kaip mokytoja? – surimtėjo Marita. Dabar jie stovėjo stotelėje. Gretimai buvo dar  viena moteriškė, todėl ji pasislinko arčiau vaikino.
- Taip, - Frodei nuo jos artumo pakimo gerklėje.
- Kodėl tu nesimokei? – sušnibždėjo Marita.
- Pasakyti tiesą?
Ji linktelėjo, ir galva atsimušė į jo krūtinę. Ten ir pasiliko. Andresenas įkvėpė jos plaukų aromatą ir apsvaigęs tarė:
- Žiūrėjau į klasės nuotrauką penktoje klasėje. Tu ten su kasytėmis ir ...
- Ir ...
- ...
Po kiek laiko moteriškė,  eidama pro juos link autobuso, pastebėjo:
- Autobusas. Ko nelipat? Kito nebus.
Svoloč