T.U.

Šikšnosparnių dangus iškelia vėliavą,
Bet ne už laisvę ar idėją, už tave.
Kiekvieno žalčio oda slysta vėjas,
Ateik, aš laukiau, kur dingai, sapne?
Daug paralelių tarp ugnies ir sniego
Gal tai fantasmagorija?
Aš nežinau.
Lietus giliai įsiskverbia į sielą,
Da Vinči, ko tyli, kalbėk garsiau.
Amono ir Izidės pranaše,
Tegul nukrisi, bet pakilk
Žygiuok į a priori šalį
Parnešk dar vieną Vakarienę
Bus pietums.
Tik žvilgsnio atbraila,
Pro portatyvą,
Determinizmu netikiu, tikiu tavim,
Atleisk gyvenimui už meilės kilpą,
Gal kada nors mes būsime kartu, bet tik ne su tavim.
Šviesa jau kyla, nuleiskit savo vėliavą,
Noriu žinot, noriu gyvent, noriu patirt,
Gal tai agonija, ir vėl tas „gal" pasikarojantis,
Toks kaip ir aš – nors dar nesužinojau, kas esu,
O visgi, laiko smėlis byra,
Sparnai sunkėja
Liko atgaila,
Ką pasakysit, taip ilgai tylėjot,
Nors neatsimenu girdėjęs jūs šnekas.
Perverk mane ištirpusiu ledu,
Sakai vanduo?
Bet ar vanduo sušąla,
Aš ne alchemikas, bet paklausyk –
Kodėl tamsa išeina, ne pabąla?
Nuleiskit vėliavą kiek dar prašysiu,
Ko taip žiūri, ar aš tau negražus;
Užgeso aimanos kaip pagonybė
Liko tik merdintis šviesos dangus.
Vilis Normanas