„Tai jo žingsniai. Jis ir šiandien skuba. Matyt, vėluoja. Ar stabtels?“ – minčių srautas užgriuvo jauną rusvom garbanom ir didelėm vaikiškom akim merginą. Ji vylėsi, kad vėl išgirs pažįstamus žingsnius. Ankstų rytą ji mėgo vienmarškinė pasirąžyti balkone, įsiklausydama į bundančio miesto alsavimą. Ankstų vasaros rytą smagu kvėpuoti tokia malonia gaiva... Jos lūkesčiai pasiteisino: netrukus energingas kaukšėjimas priartėjo ir ji, persisvėrusi per balkono kraštą lyg atsitiktinai, išgirdo jaunatvišką balsą:

– Labas rytas, gražuole! Tai ankstyvi paukšteliai neduoda išsimiegot?

   Ji drovėdamasi ranka prisidengė iškirptę, šyptelėjusi nepažįstamajam palinkėjo labo ryto ir nuraudusi (gal pirmųjų saulėtekio spindulių glostoma?) stryktelėjo pro balkono duris kambarin.

   Aurelijus dar pamatė pro užuolaidos kamputį šmėkštelint balkšvą merginos siluetą, atsiduso ir nuskubėjo bundančia alėja. Gretimam kieme suamsėjo pakirdęs šuo, matyt, jausdamas turįs atlikti kiemsargio pareigą. Sugirgždėjo veriamos durys ir šuva nutilo.

   Netrukus vaikinas leidosi siaurais laiptais, vis svarstydamas: kodėl ji šypsosi tik lūpomis, o jos akys atrodo šaltos ir žvelgiančios kažkur pro jį, tarsi tas abejingas ledinis žvilgsnis nė neužkliūva už jo personos? Gal visos gražuolės taip stengiasi likti nepriklausomos ir gaili švelnesnio žvilgsnio savo gerbėjams? Bet Aurelijui atrodė, kad jos akyse kaskart šmėkšteli kažkoks liūdesio šešėlis. Čia turbūt kažkokia paslaptis... Tokios mintys vaikiną apnikdavo vis dažniau.

   Nepažįstamosios namai, apaugę vešliomis raganėmis ir gebenėmis, buvo netoli Žaliakalnio ąžuolyno, ūksmingoje Perkūno alėjoje. Tas „smetoninio“ paveldo medinis pastatas su mansarda, paslaptingu, kiek apleistu sodu ir pilkšvomis statulomis prie fasado kėlė praeivių smalsumą – kas čia įsikūrė? Aurelijus atsiminė, kad anksčiau čia gyveno maloni senučiukė, buvusi operos solistė, su kuria jis taip pat sveikinosi. Praeitą pavasarį ją išlydėjus amžinam poilsiui, tuose namuose apsigyveno žilsterėjęs vyriškis su dukra, matyt, velionės giminaičiai.

   Grįždamas po darbo, Aurelijus dažnai girdėdavo iš tų namų sklindančią svajingą melodiją: suprato merginą skambinant pianinu, nes jos tėtukas tuo metu darbavosi sode: genėjo obelis, rinko krituolius vaisius ar sėdėjo skaitydamas laikraštį medžių ūksmėje.

   Renata jautė, kad jos grojimo klausosi tas jaunuolis. Įdomu, ar jam labiau patinka žaismingas Mocartas, ar svajingasis Šopenas, ar jos mėgiamas Bethovenas. Bet mergina tikėjosi, kad tai vienąsyk pavyks išsiaiškinti.

   Į vakaro prieblandą skverbėsi pianino melodijos garsai. Aurelijus sustojo po senąja liepa, augusia prie nepažįstamosios namų ir klausėsi, jusdamas, kaip muzika užlieja jį, ramina, nusinešdama praeinančios dienos rūpesčius. Jam norėjosi padėkoti atlikėjai, bet dar nesuvokė, kaip. Vakaro vėsa po vidurvasario tvankumos drauge su sklindančiais akordais teikė rimties: nesvarbu, kad tiksliai nežinojo grojamo kūrinio pavadinimo, jo kompozitoriaus. Tikriausiai tai Bethoveno „Mėnesenos sonata“. Aurelijus vis labiau jautė, kad pažįstama melodija teikė palaimą...

   Tačiau Aurelijų jaudino ne tik šie muzikos kupini vakarai. Smalsumą žadino ir paslaptinga, ir žavinga, jo manymu, jaunoji atlikėja. Rytais jis laukdavo jos pasirodymo balkone, jei nelydavo. Vaikinas jau išdrįso ne tik ją pasveikinti, palinkėti labo ryto. Kartą jis nuoširdžiai padėkojo už merginos vakarinį koncertą, ir atlikėja teatrališkai nusilenkė lyg per tikrą koncertą, o Aurelijus dar paplojo. Tada abu lyg susitarę nusijuokė. Taip jiedu ir susipažino, pasisakė vardus...

   Mano mielieji, ar kas gali daugiau suartinti jaunus žmones, kaip nuostabi muzika ar jų bendras nerūpestingas juokas!?

   Bet kartą Renata nepasirodė rytą balkone, nors ir nelijo. O ir vakare Aurelijų, grįžtantį po nykiai nuobodžios darbo dienos, pasitiko neįprastai slegianti tyla. Tik namo lange degantis žiburys rodė, kad namo gyventojai neišvykę. Kiek palūkuriavęs vaikinas patraukė namo, apniktas sunkių spėlionių ir liūdnų minčių. Jis labiausiai troško, kad muzika nenutiltų, bet jautė, kad kažkas nepataisomo tuoj tuoj įvyks, o gal jau įvyko...

   Ankstų rytą skubėdamas darban, jis, žvilgterėjęs į senojo namo balkoną, pamatė pražuvėlę merginą, kuri įtemptai klausėsi gatvės garsų. Jis jau norėjo praeiti pro šalį nė nepasisveikinęs, apsimesdamas abejingu ar pyktelėjusiu dėl neatlikto vakarinio rečitalio. Staiga išgirdo negarsų šūktelėjimą:

– Aurelijau! Ar negalėtumei trumpam pas mus užsukti? Man reikia tavo pagalbos. Durys neužrakintos.

   Vaikinas kelias akimirkas dvejojo iš netikėtumo, tarytum nepatikėjęs, kad prašoma kaip tik jo, tačiau vėl išgirdo dar tylesnius žodžius:

– Labai prašau...

   Aurelijus pirmąkart peržengė tų namų slenkstį, užkopė į antrąjį aukštą
senais girgždančiais laiptais. Pro pravertas miegamojo duris pamatė Aurelijos tėvą, užkluptą sunkios ligos, gulintį didžiulėje dvigulėje lovoje.

– Maldauju, padėk man... Tėtukas negaluoja, bet atsisakė gultis į ligoninę. Greitosios gydytojas vakar patarė kurį laiką slaugyti ligonį namuose, o jei pablogės, tada teks vežti.

– Kuo galėčiau padėti?

– Matai, aš po autoavarijos labai menkai tematau. Viena nedrįsčiau ir iki parduotuvės ar vaistinės nueiti. Su tėtuku kartu dar kur išeidavau, o dabar...

   Aurelijus po tų žodžių suvokė, kad jo nuogąstavimai apie merginos, neva, šaltą akių žvilgsnį ją užkalbinus turi priežastį, kurios per atstumą nė nenumanė... Žinia apie Renatos negalią pakeitė viską: vaikinas norėjo ne tik padėti, bet ir dar artimiau pažinti jos tokį sudėtingą pasaulį.
Juk žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, reikia šilumos. Daug pasauly vienišų medžių, daug vienišų žmonių... Tokiam skausmą patyrusiam žmogui, kaip ir pažeistam medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį. Taip Aurelijus tapo dažnu šių namų lankytoju: vaistų ir maisto tiekėju. Renata jam buvo labai dėkinga, nes juk tikrą draugą pažinsi nelaimėje, kaip sakoma.

   Vėliau, ligoniui sparčiai sveikstant, vaikinas su malonumu klausėsi merginos grojamos „Mėnesienos sonatos“ jau pianistės namuose, būdamas šalia. Aurelijaus ir Renatos vakariniai pasivaikščiojimai, jų įdomūs pokalbiai apie gyvenimą, jo žabangas, apie muziką ir apie viską juos dar labiau suartino. Be abejo, Aurelijaus atostogos prasidėjo pačiu laiku. Nejučia abu jaunuoliai tapo dar artimesni...
   Jų vestuvėse ir aš buvau.