Maironio 150 m. atminti:

„Lietuvis daug išsižadės:
Tautos, kalbos, net pavardės,
Bet mėgsta šiupinį jis tirštą;
Nors būtų išgama tikru, —
Užgautas svetimų garų
Jisai savus garus užmiršta“.
              Iš Maironio poemos „Mūsų vargai“

Tai gyvens laisvieji ponai,
Nusipirkę po diplomą:
Seime sąskaita didės,
Su „karietom“ važinės.

Tinklus valdo parduotuvių,
Į Egiptą — „ant tuoktuvių“,
Kiek ten Saulės, šilumos —
Nebereikia ir žmonos...

Vaikdaržius vis remontuoja,
Dar kiti juos renovuoja.
Įstaigos tos, pažiūrėk,
Vis privačios — vaiki, bėk...

Kai valstybė finansuoja,
Tik tokios ir egzistuoja:
Iš vaikelių bus ugnis;
Švies gėrovės ateitis.

Bet sargai Temidės budi,
Nebandyk tik jų pajudint;
Tuojau kodeksus atvers
Ir baudom tave užvers.

Gal dar skųstis panorėsi?
Tad tikiu, kad nesuspėsi:
Mokestis padvigubės;
Nuo jo niekas nepabėgs.

Kainos auga vis, didėja —
Krizė irgi nemažėja...
Nes bažnyčiai nuo rudens
Trūksta švęsto vėl vandens.

Yra dar Valdovų rūmai,
Valdžiai teikiantys orumo.
Formalumus dar atliks;
Pinigai vėl baloj liks.

Ponai tas ausis suglaudę,
Gėrisi — gražu be glaudžių
Šoka tango ir kitus
Nuogo tarpkojo šokius.

Toks gyvenimas šios „laisvės“
(Bet kokiais keliais ji vaikšto?),
Signatarai „dideli“
Diriguoja —
            Lietuva
                      geram
                              kely...