Tagi, dar vienas antradienis, manding, toks kaip ir kiti, sėdžiu palėpėje, geriu kavą. Kaip gera vėl grįžti į darbą ir jaustis bent kiek naudingai kitiems ir pačiai sau.

Dar liko šiek tiek laiko tobulėti, bet bijau, bijau, kad nepavyks, jaučiu kaip gęstu vidumi, senstu, tampu irzli, tiesmuka, elgiuosi spontaniškai, pati pasiklystu savo siekiuose, radikaliai keičiuosi ir nešu ant pečių rimtį, kurios galbūt ir nereikia. Per pusmetį rodos pasenau veik dešimčia metų. Dabartinė krizė aplinkoje graužia viską ir kartais rodos kvėpuoju pro smalkes, dustu. Mano miškas dega, o aš dar stoviu vidury ir rūkau.

Rašymas tapo labai sunki tema, liko tik laiškai, kuriuos kažkas skaito. Man reikia, kad juos skaitytų, taip jaučiuos dvigubam dialoge - su savimi ir su skaitytoju. O Muzika? Jau trečias mėnuo negaliu prisiversti pagroti smuiko koncertą, užsibrėžtą vasarai, nekalbant apie kryptingą literatūrą. Tik kur ne kur mėtosi R.Dekarto veikalai, I.Kanto " Dorovės metafizikos pagrindai" (kurių net nežinau ar perkąsiu be filosofo pagalbos) ir psichoanalizė, dar mėtosi Remarkas, daug poezijos...

Bet tobulėjimui reikia įkvėpimo. Ir ne to, tokio pro kažkokias smalkes.

Žinot, kažkada išvedžiau teoriją, kad žmogus rašydamas sukuria dialogą ar dialogo sąlygas su savo pasąmone. Nežinau ar dauguma sutiktų, bet man tai Tobulai prigijo. Yra daug dalykų, kuriuos mes žinome, tačiau nesuvokiame, nes suvokimas yra pasąmonėje. Tik dialoge su pačiu savimi (ar kaip tai pavadinti) atsiranda būdas, tarsi tiltas pasąmonės žinojimą paversti sąmonės suvokimu. Kaip ir kalbėjimas ekspromtu ekstremalioje ar kėblioje padėtyje tampa kartais nekontroliuojamas. Tada rodos tu kalbi ir tuo pačiu savęs klausai, beigi stebiesi (žinoma jei pavyksta taikliai sudėlioti esmę). Vyliuos, mintį supratote.

Kagi, liko paskutinis arbatinis šaukštelis kavos.
Bėgu.

Nepamirškite ir jūs retsykiais, bėgant paskui krūvos reikalų traukinį, profilaktiškai (dėl savęs) tobulėti.

P.s. Pamiršau paminėti, kad pavadinimas neatitinka teksto...