- Labas vakaras. Gal turite pavaišinti cigaretę?* – Paklausė ji ir tik tada įsižiūrėjo į nepažįstamąjį, stovintį ant tilto, prie pat turėklų. Aukštas, net labai aukštas ir labai liesas. Apsirengęs keistais drabužiais lyg iš karnavalo, su metaline skrybėle ant galvos, šalia kažkokia ilga kartis. Jo žvilgsnis buvo sukoncentruotas į upę apačioje ir ne iš karto suvokė, kad kreiptasi į jį. Kai atsisuko į merginą – veidas dar labiau nustebino: prakalus, su aukštai išsišovusia kakta, giliai įkritusiomis akimis, žvelgiančiomis lyg iš šulinio, smailiais ūsais ir dar smailesne barzdele bei keistu randu nuo dešinės akies iki pas lūpos kampučio. Veidas atrodė beveik atstumiančiai, tačiau tuo pat metu kažkuo traukė. Ji suglumo. – Gal turit cigaretę?
- Senjorita. – Nepažįstamasis lyg nusilenkė, lyg tūptelėjo. – Atleiskit, ne iš karto jus išgirdau. Negaliu jūsų pavaišinti, nes neišmanau, kas tai yra „cigaretė“.
- Na... – Ji visiškai pasimetė. O tuo metu užkalbintasis vyriškis ėmė apžiūrinėti ją. Jauna mergina, pilkšvais plaukais, su akiniais nuo saulės, ant kurių puikavosi didelės raidės „D&G“, smulkus smakras ir šiek tiek putloki žandukai, visa nedidukė ir apvalutė, tačiau su šypsena veide, nors ta šypsena dabar reiškė visišką sumišimą. Apsisiautusi kailinukus ir apsiavusi raudonus batelius.
- Aš – ne vietinis, senjorita. – Ir tik dabar ji suprato, kad nepažįstamasis kalba ne jos kalba, tačiau didžiausia nuostaba slypėjo tame, jog ji viską suprato.
- Žinote, cigaretė – tai toks šiaudelis, kurį prisidegi ir trauki dūmą, jis smilksta... – ji užsikirto. – Tabakas.
- Ogo. – kažkaip labai keistai nutęsė. – Savo taboką aš jau suuosčiau. Beliko tik tabokinė. – ir jis paplekšnojo sau per maišelį prie diržo.
- Hmmm... – nutęsė ji nežinodama, ką dar galėtų pasakyti. Lyg norėjo traukti savais keliais, bet kažkoks keistas jausmas truktelėjo už liežuvio. – O jūs iš kur?
- Kchem. – Kostelėjo keistuolis, o tada vėl lyg linktelėjo, lyg tūptelėjo, dar kart atsikrenkštė ir prabilo keistai tęsdamas žodžius savo negirdėta kalba. – Leiskite prisistatyti, senjorita. Esu Nod3 san Kioto. Atvykau čia per klaidą iš Esporo del Poro. Sakau per klaidą, nes turėjau vykti į Mal2nininkų girią, kurioje manęs laukė dvikova su Tintin3 el Dragonu. Tačiau maniškis navigatorius Snca4 Pantatai supainiojo kryptis ir štai aš čia...net nežinau kur.
- ... – ji tik įtraukė orą į plaučius ir kiek jį užlaikė prieš iškvėpdama. Kažkaip reikėjo sulaikyti kikenimą, kuris jau beveik buvo nusprūdęs nuo lūpų. – Na, ir istorija.
- O kuo jūs vardu, garbioji senjorita? – Jo keistose akyse suteliūskavo smalsumas ar kažkas panašus į jį.
- Na, vadinkite mane Dulčia. – Skaisčiai nusišypsojo ji. – O kur jūsų navigatorius dabar?
- Ach...Čia ir visa bėda, skaisčioji Dulčia. – Jis nukreipė akis į apačioje beveik ledo sukaustytą upę. – Pantatai – ten apačioje. Suprantate, senjorita, jis negalėjo pakelti gėdos, kad sumaišė supererdvės kontinuumo koordinates. Jam perkaito trys indikatorių lemputės ir jis stryktelėjo atvėsti. Štai jau tris ketvirtadalius tikopo stoviu ir tikiuosi, kad jis išlįs atgal.
- Vargšelis... – Kažkaip prislopintu balsu išlemeno Dulčia ir pasirėmė ant turėklo šalia san Kioto. Tamsus upės vanduo kažkaip keistai žvilgėjo lyg kviesdamas į savo gelmių patalą. Ji pasipurtė ir atitraukė akis. Kaire akim žvelgė į Kioto veidą, o dešine – ar nėra kokio praeivio, iš kurio būtų galima nugręžti cigaretę. Nieko nebuvo tad reikėjo kažkaip užpildyti tylą arba nešdintis toliau. – O jei Pantatai neišnirs? Kaip grįšit namo?
- Ik..ik. – Sužagsėjo nepažįstamasis. – Kaip neišnirs?
- Va, taip. Juk jį gali praryti krokodilas. Arba įtemti į savo urvą trolis.
- Ik Ik ik. – Tobulai atkartojo save Kioto. – Tai kur aš, o gražioji Dulčia?
- Na, Žemės planetoje. O čia visokių baidyklių pilna. – Lyg patvirtindamas jos žodžius, pro šalį pralėkė „Zaporožietis“. Kioto apatinis žandikaulis atvėpo iš baimės ir nuostabos.
- Kkkkkkas tttt...? – Tiek tepajėgė išstenėti.
- Tai geležinis tarakonas. – Nė nemirktelėjusi šūktelėjo Dulčia. – Visa laimė, kad jis ką tik po pietų, o tai mūsų jau nebūtų likę. Niam ir viskas.
- Och. – Iškvėpė keistasis žmogėnas. – Reikia nešdintis iš šios skylės. – „Baimės akys didelės.“ – pagalvojo Dulčia. – „Ir mandagumas dingsta akimirksniu. Ak, tie vyrai“
- Na, nežinau kaip tamsta Kioto be savo navigatoriaus iš čia išsidanginsite.
- Niekaip. – Jis vėl nudūrė akis į upę.
- Atleiskite, kad trukdau medituoti. – Po kurio laiko pratarė Dulčia. – Bet gal jūs galite paaiškinti, kokiu būdu mes susikalbam?
- Viskas paprasta, senjorita, tarperdvinio kontinuumo vertėjas Jungendungas5. – Ir jis ištiesė mažytį padariuką labai panašų į varlę. Šis buvo ryškiai, net akį rėžiančiai, raudonas, o per nugarą ėjo blausiai mėlyna spalva.
- Jame nieko spausti nereikia? – Jis papurtė galvą. – Tik kalbi ir viskas? – Kioto linktelėjo. Dulčia suplojo rankomis net pasišokinėdama ir kažkaip džiugiai cyptelėjo. – O galima man?
- Atleiskit, senjorita, bet tai yra asmeninis vertėjas. – Kioto vėl linktelėjo ar tūptelėjo, kas ten jį supaisys. O tuo metu pro šalį pralėkė didžiulis sunkvežimis. Jį pamatęs Kioto iš baimės, nuostabos ir dar nematyto jausmo atsisėdo nugara atsirėmęs į tilto turėklą.
- Ooo, tai juk tarakonų kramtytojas. – Su pasitenkinimu balse sušuko Dulčia. – Žinote ką, Nod3 san Kioto? Aš jums patarsiu kaip susirasti navigatorių, o jūs man atiduosite vertėją?
- Ik ik... – vis dar iš baimės apsvaigęs žagsėjo jis. – Griausmai, velniai ir demonai. Kad jus kur šutvė angelų sutryptų!.. – Kioto palengva stojosi. Pažvelgė į merginą savo gailiai įdubusiomis akimis. Pažvelgė patikliai. – Na, gerai, senjorita. – Ir ištiesė Jungendungas5. Dulčia įsimetė vertėją į savo rankinę, ant kurios puikavosi vis tos pačios raidės „D&G“.
- Tai štai, čiupkit savo lazdelę. – Dūrė ji pirštu į Kioto ietį. – Ir nerkite žemyn. Jūs didelis. Krokodilas jūsų nelies, o trolis bijo aštrių daiktų. Panėręs pasileiskite pasroviui. Kai iškilsite rasite oro duobę, kuria pasinaudojus galima pakliūti ten kur nori. Tereikia tik garsiai sušukti koordinates. – Ji baigė. Tuo metu tolumoje pasirodė kažkoks žmogus ir Dulčia buvo beveik tikra, kad jis turės cigaretę. – Na, tai gero tau kelio, Kioto. – Ji pasistiebė ir pakštelėjo jam į skruostą. O tada apėjo jį ir nužingsniavo tiesiai prie ateinančio žmogaus. Už nugaros pasigirdo pūkštelėjimas. O Dulčia, kurios tikrasis vardas tikrai ne Dulčia jau tarė:
- Labas rytas. Gal turite pavaišinti cigaretę?



-----

*Paremta tikrais įvykiais, todėl veikėjų kalba netaisyta