Ližė ir kačerga, -
o priemenėje skujinė,
pelanam iššluoc...
Daiktai su kuriais,
dar prieš anų subatų,
pečiun pašaudama duonukį,
bobutė šnektukes vedziojo...
Ir acitik tu man,
gi lygiai po nedėlios,
irgi subatoj,
juodai jau parėdzyta,
po baltu prijuosti,
an baltų lantukių guli,
mano bobutė.
Ai, ciek tos ty šnektos ir buvo,
ba, jei jau nebėra su kuoj pasišnekėc,
tai kū daryc?
Cik ližė ir kačerga –
kampi jos stovi visadu,
o priemenėj skujinė.
Galj pečiadangcy saugoja,
kad kas nepasikvopytų
ir an bandų?

Kitū dzien nedėlia-šventa.
Mama su tėtuku
bažnyčion aina.
Jy netoli, miestelij,
jau girdėc kap dzvanai dzvanina,
pasimelsc šaukia.
Paliko mani su vyresni seserimi.
O jy kap užsikniaubė kampan už peciaus,
dar nog ryto, tep ir tupi.
Su manim nešneka.
O kū ty su manim šnekėc,
kad jy ir su bobuti nešnekėdavo.
Aš pereinu per pirkių
ir vis pasižiūrau bobutės pusėn.
O toj guli ir anei krusc...
Nekruta ir guli.
Jau temc pradėjo,
kažin kap net čiudna pradėjo darycis?
Kiek to čėso – nežinia,
ba dziegoriaus tai nebuvo.
Gaidzys nor gieda,
bet kas jy ty supaisis?
Beveik visai sutemo,
kai tėvai iš bažnyčios parėjo.
Nu tadu tai jau dzingo
visi drebuliai.